Erika Drungytė

Pirmasis kvadratas

Kad ir ką kalbėtum, kvadratas yra nuostabi figūra: jis išlaiko lygybės ir demokratijos principą (visos kraštinės ir visi kampai lygūs), tolerantiškai į save įsileidžia ir leidžia save apgobti tobulajam apskritimui, neatstumdamas draugystės su trikampiu ir net kryžiumi, diplomatiškai gali atstovauti stačiakampiui, rombui ir lygiagretainiui, iliuziškai perimdamas visas jų savybes ir atsisakydamas savųjų, tuo pat metu išlikdamas visiškai simetriškas ir stabilus, o pratęsęs pats save išplinta trimatėje ir keturmatėje erdvėse, praskleisdamas begalybės šydą.

Kvadratas yra atraminis logikos pamatas, reikalaujantis teiginių ir išvadų atitikties, priešingybes į tobulą visumą jungiantis hermeneutinis magijos ir okultizmo namas, ne vien alchemikų protuose apgyvendinęs niekad negyvenusį Hermį Transmegistą, atšiaurieji struktūrinės semiotikos namai, kuriuos surentė Algirdas Julius Greimas, pamokęs Europą nulaužti tekstą ir išlukštenti kūrybos metafiziką.

Kvadratas yra nuostabus jokiomis emocijomis neskiesto proto produktas, atskleidžiantis visas šio grynuolio briaunas ir apakinantis deimantiniu prasmės ir beprasmybės švytėjimu bespalviame spindulyje, slepiančiame visą spalvų gamą.

Todėl laužydamas kvadratus (palyg. sukdamas ratus) prieini geležinės logikos rūmus. O šioji teigia: nors ir kaip norėtum patampyti tigrą už ūsų, mašinėlė tavyje greitai apskaičiuos malonumo ir grėsmės santykį ir sudėjusi įvairius dydžius (svorį, ūgį, smūgio greitį, nagų ir dantų dreskiamąją galią, agresijos energiją etc.) įjungs savisaugos instinktą, kuris nuslopins piktdžiugiškai kikenantį ego, pasiryžusį vien dėl sekundės pasismaginimo spjauti šaltam protui į veidą. Šaltą protą atitirpdo degūs skysčiai, kad ir kaip tai dvelktų oksimoronu, todėl spjaudytis kvadratas nerekomenduoja.

Kvadratas yra daugiau nei dvipolis in ir jan sukimasis aplink vienas kito ašį, nes kiekviena jo plokštuma gali greitai transformuotis į Rubiko kubiką, kurio pasukiojimui reikia žinių, nuovokos, patirčių, intuicijos, azarto, optimizmo, tikėjimo, džiaugsmo, avantiūrizmo, dzeno, mechanikos, pirštų miklumo ir visų kitų sudedamųjų.

Kvadratas niekada nesiginčys, ar Kazimiras Malevičius buvo ukrainietis, rusas ar lenkas ir kiek kubizmo Jacqueso Lipchitzo kūryboje ar Guillaumeʼo Apolinaireʼo kaligramose. Jam nei šilta, nei šalta, kad kinams kvadratas simbolizuoja moterį, o lietuvių pasaulėžiūroje jis atitinka keturis stabilumo kampus, inerciją, pastovumą, patikimumą. Jam nė motais, kad įvairūs -logai išaiškino, jog kvadratas žymi pasaulio kryptis, metų laikus, paros metus ir visas kitas matuojamas dimensijas. Kvadratas visiškai atsiriboja nuo religinių simbolių įterpimo į jo erdvę, kurioje galimas kryžiaus ženklas niekaip nesietinas su Kristaus kančia ir prisikėlimu. Ir tuo labiau jis neatsakingas už genialias interpretacijas, kai iš menkavertės Valentinos Jelisejevos apysakos Eimuntas Nekrošius sukuria teatro šedevrą ir pavadina jį „Kvadratu“.

Nederėtų kvadratui priskirti ir žmogiškos aistros kamuoliu išmušinėti priešininkus iš žaidimo aikštelės, supriešinant du kvadratus. Taip pat vertėtų suprasti, kad juodo kvadrato magija bei pojūtis, jog esate įtraukiamas ar grimztate juodojoje skylėje, tėra jūsų pačių iliuzija, dėl kurios kvadratas niekuo dėtas. Visi jums peršami gyvenimo kelio aiškinimai remiantis Pitagoro kvadratu yra nei daugiau, nei mažiau už vaikystės kaleidoskopo sukiojimą, kai spalvotų stikliukų magija katapultuodavo į vaizduotės kosmosą. Tiesa, šachmatų lentos juodi-balti kvadratai yra visai neblogas treniruoklis, leidžiantis net Lewiso Carrollio Alisai tapti karaliene.

Kuris buvo pirmasis, sumanęs, kad žurnalas „Nemunas“ bus kvadratinis, sunku atsekti. Bet ši tobula gamtoje (natūroje) neegzistuojanti figūra yra puiki erdvė kūrybai (kultūrai), gebančiai keturias lygias kraštines paversti teseraktais – gluminančiais, stebinančiais, pribloškiančiais, užburiančiais, išmušančiais iš balno, prikaustančiais, supykinančiais, pavergiančiais, atskliaudžiančiais, džiuginančiais, šokiruojančiais ir visaip kitaip veikiančiais protą, kurio simboliu jau manėmės esant kvadratą.

Grįždamas į kvadrato formą, „Nemunas“ prisiima visas jo savybes, išdėstytas aukščiau, kurios ir yra jo turinio formato pamatas. Mėgindamas balansuoti semiotiniame kvadrate, „Nemunas“ bus iš pelkių išnyrantis šaltinis, pritraukiantis kitus šaltinius, palaipsniui didėjantis ir gausėjantis dėl į jį besiveržiančių upelių ir upių, galiausiai įsiliejantis į jūrą, o vandens aprėpties kontekste susijungiantis su bendru žemės vandens išorės ir gelmių baseinu. Ieškant dar platesnio turinio, žinoma, galima imtis ir apibendrinančių aliuzijų, kad vanduo yra gyvybės šaltinis, mes didžiąja dalimi sudaryti iš vandens, gyvybė išlipo iš vandens, net ore sklando vandens garai, nes vyksta amžinasis mainų procesas etc. Bet šito kvadratas nesiūlo.

Tiesa, būtina prisiliesti ir prie hidronimo, kuris yra toks svarbus Lietuvos teritorijos baltams ir kaimynams baltarusiams. Vienas etimologinių Nemuno vardo kilmės aiškinimų apsistoja ties lankstumo reikšme. Taigi Nemunas – lanksti, lenkta, nelygi, su išlenkimais ir įdubimais vingiuota upė. Ši reikšmė nesietina nei su Mebiuso juosta, nei su saugotinais Nemuno kilpų regionais, nei lankstymusi, nusilenkimu, pataikavimu. Labiau su kraipymusi, brovimusi į skirtingas, priešingas teritorijas, kai viename krante miškas, kitame – ariamas laukas, vienoje kilpoje smėlis, kitoje – durpės, kai vieną dieną sėklius, kitą – potvynis, kai pavasarį mailius, o rudenį – nerštas.

Žodžiu, kad ir ką sakytume – Nemunas yra centrinė ir svarbiausia Lietuvos upė, kvadratas – darni figūra, o kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ – erdvė, kurioje lyg pasaulio vandens baseine susijungia šaltiniai, pelkės, upės, jūros, ledynai, požemio versmės, geizerių garai.

Žymos: