fbpx

Remontas

Jurga Tumasonytė

Ištrauka iš romano

„Maaaa-maaa!“, – rėkdavau žiūrėdama į kambario duris, pro kurių plyšelį sunkėsi šviesos ruožas. „Tėėėė-tiii!“, – laikydavau tvirtai sugniaužusi lovos turėklus, kurie saugojo pataluose lyg kalėjimo grotos. Vaikystėje eidavau miegoti, kai prasidėdavo „Panorama“ – mama paguldydavo mane į lovelę ir užtrenkdavo duris, nes norėjo, kad išmokčiau užmigti savarankiškai. Televizoriaus garsai užgniauždavo mano ploną ir spigų balselį – greitai nustodavau zirsti – girdėdavau tariamus balsus, bet nesuprasdavau jų prasmės. Pamenu kūną surakindavusį vienatvės siaubą, kuris graužėsi į mano vidų kaip priekaištas, jog nesu pakankamai gera ir neverta, kad jie mane mylėtų. Kartais tėvai sugrįždavo ir apkamšydavo antklode, bučiuodavo į kaktą. Tada ir vėl pradėdavau verkti. Turbūt jiems atrodžiau dirglus, nesavarankiškas vaikas, nepasiduodantis maldavimui nurimti. „Jeigu myli mamytę, nusisuk ant šoniuko ir miegok“, – prašydavo ji, o aš vis tiek rėkdavau ir tiesdavau rankas.

Mano lėlės mylėdavo viena kitą, kai jas patrindavau tarpusavyje. Buvau mačiusi filmuose besibučiuojančius suaugusius (tėvų paliepimu užsidengusi akis ir žiūrėdama pro pirštų plyšelį). „Tėti, iš kur atsiranda vaikai?“ – kartą paklausiau. „Iš mažos sėklytės, – atsakė jis. Tą pačią dieną atsidariau apatinę virtuvės spintelę, įkišau liežuvį į aguonų pakelį – tada ilgai, su siaubu kramčiau, įsivaizduodama, kad už tokį darbą gausiu į kailį. Visą dieną vaikščiojau, jausdama, kaip pilve pradeda augti kūdikiai, panašūs į plastmasines lėles, kuriomis žaisdavome kieme – tik jie tikri ir visi mano. Vis čiupinėjausi bambą, jausdama, kaip toji lėtai atsivėrinėja ir iš jos lenda mažų vaikelių pirštukai. „Aš suvalgiau daug sėklyčių – tuoj gimdysiu“, – pareiškiau nustebusiems tėvams virtuvėje.

Tada dar nesupratau, kad jie planavo antrąjį vaiką. Pamenu, kaip su mama, ponia N-iene bei mergaitėmis buvome nulipusios į rūsį apžiūrėti mano kūdikystės daiktų: mama nuklojo celofaną, po juo stovėjo vaikiškas vežimėlis. Būtų puikiai tikęs lėlėms. Žvelgiau į praskėstą maišą su lėlių dydžio drapanomis ir vis dar nesupratau, kodėl suaugusiosios kedena mano buvusias išnaras ir neša į viršų.

Apie mamos nėštumą sužinojau darželyje iš Eglės, su kuria susitikome kieme. Ji mokėsi vyresnėje grupėje negu mes: „Mano mama sakė, kad turėsi broliuką“, – sužvigo, kai su dar dviem vyresnėmis mergaitėmis bei Agne sėdėjome ant apvalių sūpynių ir iš lėto sukomės, spjaudydamos į jų vidurį. „Galėsiu atsinešti į darželį pažaisti“, – nutariau, ir darželio draugės apsidžiaugė būsima pramoga. Man buvo penkeri ir aš mokėjau rūpintis mažais lėliukais – rūpestingai aprengdavau, prausdavau tuščiame dubenyje nuo skalbinių, maitindavau flomasteriu, kuris turėjo atstoti kūdikišką šaukštelį – nuo mažens, kaip ir kitos mano draugės, ruošiausi mamystei.

Kai pilvas ėmė ryškėti ir virto sunokusiu arbūzu, aptrauktu oda su išsprogusia bamba, mama nustojo eiti į darbą ir nebelydėjo manęs į darželį – eidavau ten kartu su vyresnėle Egle ir Agne, kurios su ponia N-iene nusileisdavo dviem aukštais žemyn ir pasiimdavo mane. Lankėme tą patį darželį, kuriame ji dirbo auklėtoja Eglės grupėje. Dažnai užeidavo pažiūrėti, kaip sekasi man arba Agnei, dėl to buvome tarsi už skydo, tad galėjome sau leisti daugiau, nei kiti vaikai. Mūsų auklėtojos vardas buvo Genė – jos šukuosena priminė sušiauštus liūto karčius. Kartais neapsikentusi liūtė pakeldavo neklausantį vaiką ir purtydavo, kol tas nustodavo klykti ir imdavo kosėti. Neseniai domėjausi Gene – ieškojau pagal vardą ir pavardę internete – radau net dvi panašaus amžiaus moteriškes feisbuke. Viena vietoje savo nuotraukos buvo įsikėlusi kriauklę iš Viduržiemio jūros. Kita – neryškią nuotraukėlę, iš kurios negalėjai atspėti, ar ten ta pati liūtė, išleidusi į pasaulį minias traumuotų mažamečių. Nežinau, ar ji pati turėjo vaikų ir tebegyveno su vyru, kurio pavardę nešiojo – tačiau iš ponios N-ienės, kuri seniai tame darželyje nebedirbo, buvau girdėjusi, kad Genė loterijoje laimėjo kažkokią nepadoriai didelę sumą.

Kai lankiau darželį, kieme visuomet žaisdavome su vyresne grupe, kurią lankė Eglė. Mokėjau sutarti ir paklusti įtakingiems vaikams ir puikiai jaučiau, kaip bendrauti su silpnesniais, stengiantis iš jų išgauti kuo didesnės naudos. Eglės žodis mūsų trijulėje likdavo svariausias – stengdavausi palaikyti ją, tad Agnė dažnai manimi nusivildavo ir eidavo žaisti su kita mergaite, Rūtele. „Chirurgų vaikas“ – taip ją vadindavo mama, troškusi, kad būtume artimesnės. Deja, su Rūtele galėdavome bendrauti tik ribotą laiką – paskui ta mergaitė pradėdavo mane erzinti, mano rankos pačios kibdavo į jos rudus, tarsi šokoladinis kremas, plaukus. Panašiai baigdavosi ir Agnei – susipykusi su Rūtele, ji pereidavo prie žemiausiai kastai priklausiusios Margaritos, kurios nosis būdavo užspausta polipais ir iš jos burnos sklido pūdytos žolės kvapas. Tačiau, skirtingai negu mes, ji turėjo tikrą barbę ir grakštų keną, kurių galūnės lankstėsi. Mūsų barbėms vyrus atstodavo pliušiniai meškiukai arba didelės lėlės-kūdikiai. Tad grakščių lėlių vyrai dažniausiai būdavo stori, plaukuoti drimbos (galbūt dėl to suaugusios taip pat išsirinkdavome apkūnius, plačių apimčių ir ilgų galūnių partnerius?)

2017-12-20