Globali priešistorė lokaliai kultūros istorijai

Iki pat XX a. pradžios muziejai siekė parodyti, ką verta atsiminti, kas iš daugybės žmogaus veiklos rezultatų turi kokią nors išliekamąją vertę, tad jie tarnavo įvairių kultūros vertybių, aktualiausių esantiems visuomenės hierarchijos viršuje, išsaugojimui. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Europos ir Rusijos avangardistai pareikalavo įleisti į muziejus „gatvę“ ir kasdienybę. Šie sutiko ir lankytojas, kartu su menininkais dalyvaudamas įvairiuose performansuose, dažnai tapdavo savotišku ekspozicijų bendraautoriumi. Tačiau dabar, kai muziejai pamažu vis labiau panašėja į duomenų bazes, viską ėmė lemti tik vartotojas.

Naujųjų medijų teoretikas Levas Manovichius sako, jog klasikiniai muziejai kūrė pasakojimą, kurio lankytojas ateidavęs pasiklausyti. Tačiau dabar muziejai, anot tyrinėtojo, pasakojimo nebekuria, jie bando visais įmanomais būdais prisitaikyti prie lankytojo. O tai jau duomenų bazei būdingas bruožas. Mat jei klasikinį muziejų galima palyginti su romanu, kurį ateinama paskaityti, tai duomenų bazė labiau primena žodyną. Lankytojas pastaruoju atveju yra laisvas iš paskirų žodžių susikurti tokį pasakojimą, kokio jam reikia.

Amerikiečių menininkai João Enxuto ir Erica Love sukūrė neįprastą projektą. Jie išgalvotame meno leidinyje, kuris pasirodys tik ateityje, paskelbė straipsnį pavadinimu „Art Project 2023“. Jame išdėstyta daug diskusijų sukėlusi netolimos ateities muziejų vizija. Anot menininkų, 2023 metais garsaus Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus „Met Breuer“ pastatą bus nusipirkęs „Google“ korporacijos „Google Arts“ padalinys. Muziejus bus perdarytas taip, jog lankytojui nereikės pirkti bilieto, tik prisiregistruoti su Google paskyros duomenimis. Tada speciali paieškos sistema internete susiras tai, ką konkretus asmuo mėgsta žiūrėti, ir labai aukštos kokybės ekranuose sukurs jam pritaikytą dailės kūrinių ekspoziciją, vertingiausius darbus atrenkančią pagal specialią meno kūrinių reitingavimo sistemą „ArtRank“. Atkurti paveikslai bus tokios kokybės, jog nepavyks jų atskirti nuo originalų. Deja, prasidėjusi kaip šviesios ateities utopija, João Enxuto ir Ericos Love vizija baigiasi apokalipse – kartą kažkas atsitinka „Met Breuer“ muziejaus kompiuteriams ir užėjusius lankytojus pasitinka tik tušti juodi ekranai.

Tokių muziejų, kuriuose dominuoja skaitmeninės žinomų meno kūrinių kopijos, kritikai sako, jog, šiems virstant duomenų bazėmis, atimama galimybė suvokti įvairų meno kūrinio medžiagiškumą bei priklausomybę nuo vietos. Tačiau šiandienos diskusijose apie muziejus vis dėlto dominuoja meno teoretiko Boriso Groys vadinamojo „horizontalaus meno“ koncepcija. Joje teigiama, jog šiandieninėje kultūroje skaitmeniškumas užtikrina „estetinę lygybę“ ir muziejaus lankytojas yra laisvas pats spręsti, ką manyti apie meno kūrinius.

Surinkta kultūros mozaika

Masinis informacijos skaitmeninimas ir perkėlimas į virtualią erdvę, šiuo atveju – internetą, turi ne tik daugybę privalumų (patogu, visiems prieinama, greitai randama, nuolat papildoma etc.). Toks neišvengiamas procesas kelia pagrįstus nuogąstavimus: ar žodinį ir vaizdųjį kultūrinį palikimą suskaidę į „vienetukus ir nuliukus“, baitus, pikselius, trumpus tekstukus ir mažas iliustracijas, nerizikuojame palikti po savęs milžinišką šūsnį demontuotos mozaikos detalių, be konteksto ir priežastinių sąsajų? Ar iš šių atskirų dalelių ateinančiai kartai (o gal jau ir šiai?) pavyks sudėlioti paveikslą kaip vientisą kultūrologinį pasakojimą?

Šiame numeryje publikuojamos „Rinktinės istorijos“ ne tik tarnauja pavyzdžiu, kaip atrodytų mūsų kultūros istorija, jeigu ją, lyg išardytą knygą, skaitytume atskirais lapais. Jos iliustruoja pasišventusių kultūros tyrinėtojų pastangas surinkti Lietuvos kultūros istorijos dėlionę ir pateikti ją kaip rišlią, struktūrišką, vaizdingą istoriografiją, parašytą su meile bei pagarba mūsų kultūrai ir skaitomą be žiovulio.

2011-aisiais gimęs sumanymas – paprastai, ne akademiškai ir vienoje vietoje pateikti mūsų kultūros istoriją platesniam skaitytojų ratui – MO muziejaus steigėjų Danguolės ir Viktoro Butkų idėja. Kultūros ir meno globėjų pora, sukaupusi didžiulę privačią šiuolaikinio meno kolekciją (virš 4500 kūrinių), populiarųjį internautų žodelį „Dalintis“ (Share) supranta plačiausia jo prasme: 2018 metais duris atvers jų asmeninėmis lėšomis statomas modernaus meno muziejus MO; šios poros gerų darbų sąraše – „Literatų sienos“ projektas, „Vilniaus kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“, daugybė edukacinių ir meno leidinių.

Žiniasklaida gana aktyviai rašo ir aptarinėja MO muziejų – Butkų šeimos dovaną Lietuvai. Tačiau 2014 metais muziejaus interneto svetainėje (www.mmcentras.lt) pradėta publikuoti „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“ kažkodėl nepatenka į viešą matymo lauką, nors šį projektą, kūrėjų pristatytą visuomenei dar 2015 metais Vilniaus knygų mugėje, drąsiai galima vadinti MO muziejaus dovana Lietuvos šimtmečiui.

Ambicingo sumanymo atspirties tašku tapo meno kūrinių kolekcija, Butkų surinkta nuo 1960-ųjų iki dabar. Jeigu kiltų klausimas, kodėl būtent nuo šeštojo dešimtmečio, Danguolė ir Viktoras bemaž rimtai paaiškintų, kad norėjo surinkti sau vienmetę kolekciją – nuo savo gimimo iki šių dienų. Iš tiesų, atgavus Nepriklausomybę, išryškėjo nacionalinėse muziejų kolekcijose žiojinčios spragos: sovietmečiu nebuvo įsigyjama socrealizmo ideologijai nepataikaujančių meno darbų, tad Butkai ėmėsi žygių išsibarsčiusius šio laikotarpio geriausius kūrinius surasti, nupirkti ir išsaugoti. Valstybei stokojant lėšų vykdyti strateginę įsigijimų politiką, jie taip pat nuosekliai kaupė ir po Nepriklausomybės atkūrimo gimusius kūrinius.Tuo pačiu stiprėjo suvokimas, kad vizualusis menas tėra maža kultūros dalis. Visos kitos sritys – teatras, scenografija, literatūra, muzika, fotografija, kinas – taip pat egzistavo ir buvo tampriai susijusios. Sovietmečiu daugelis tapytojų, literatų, teatralų pažinojo vienas kitą, jų istorijos pynėsi kartu – gyvenimas virė vienam katile, jų kūrybos gijos matomos spalvingame kultūros audinyje. Kaip teigia projekto sumanytojai: „Kiekvienas kolekcijos kūrinys įdomus ir vertingas savaime, tačiau naujoje šviesoje jį galima pamatyti žinant kontekstą, kuriame jis buvo sukurtas, bendrą dailės istoriją, kurioje jis dalyvauja. Norint geriau pažinti šį kontekstą – kūrinių sąsajas, kūrėjų ryšius, meno sampratos pokyčius, madas ir tendencijas – 2011 m. pradėtas Kultūros istorijos projektas.“

Nuo sumanymo pradžios iki projekto paviešinimo prabėgo penkeri intensyvaus darbo metai, buvo investuota virš 100 000 eurų, iš kurių devynios dešimtosios – privačios steigėjų lėšos. Pasirinkta 11 sričių: dailė, taikomoji dailė, fotografija, kinas, literatūra, architektūra, teatras, scenografija, šokis, dizainas, muzika. Vienintelė muzika nebuvo išsamiai pristatyta tik todėl, kad neatsirado muzikologų, norinčių jos imtis. Tačiau esama puikių kompozitoriaus Šarūno Nako publikacijų radijo laidose, kurios sugulė kaip nuorodos šioje skiltyje. Rengėjai ieškojo profesionalių autorių, galinčių sukurti atskirų istorijos dalių turinį. Projekto koordinatorei Monikai Saukaitei teko didžiulis krūvis – organizuoti nemenkos profesionalų komandos sklandų bendradarbiavimą. Prie projekto dirbo 17 žinomų savo srities specialistų, kai kuriuos skyrius rengė keli autoriai: dr. Erika Grigoravičienė (dailė), dr. Lijana Natalevičienė (taikomoji dailė), Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir dr. Tomas Pabedinskas (fotografija), dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Živilė Pipinytė (kinas), dr. Rimantas Kmita, dr. Tomas Andriukonis ir Virginija Cibarauskė (literatūra), dr. Marija Drėmaitė (architektūra), dr. Šarūnė Trinkūnaitė (teatras), dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė (scenografija), a. a. dr. Vita Mozūraitė, dr. Helmutas Šabasevičius ir dr. Audronė Žiūraitytė (šokis), dr. Karolina Jakaitė (dizainas), Irutė Tumaitė (monumentalioji dailė). „Kiekvienas autorius, įnešęs savo indėlį, turi individualią patirtį ir subjektyvią žiūrą, tad kultūros istorija nėra ir negali būti vientisa ar objektyvi. Ji panašesnė į spalvotą kaleidoskopą, kuriame skleidžiasi ne tik įvykiai, faktai, datos, vardai, kūriniai, bet ir skirtingos jų interpretacijos, gimstančios žvelgiant iš šių dienų perspektyvos“, – teigia projekto kūrėjai.

Pamėginkime įsivaizduoti atlikto darbo apimtis: „Lietuvos kultūros istorijoje“ publikuojama virš 300 specialiai šiam projektui parašytų tekstų, iliustruotų tūkstančiais nuotraukų ir iliustracijų, sukauptų instituciniuose ar asmeniniuose archyvuose, publikuotų įvairiuose leidiniuose. Maža to, visi tekstai Dariaus Sužiedėlio išversti į anglų kalbą pilna apimtimi ir pateikti MO muziejaus svetainėje. Todėl „Lietuvos kultūros istorija“ turi ne tik išliekamąją, bet ir reprezentacinę vertę.

Tikriausiai natūralu, kad Dailės skiltis, glaudžiausiai besisiejanti su MO kolekcija, pristatoma plačiausiai ir iliustruojama kolekcijos kūriniais. Čia straipsniai, grupuojami pagal vaizduojamosios dailės šakas – tapybą, grafiką, skulptūrą, apžvelgiama jų raida: nuo atšilimo po Stalino mirties iki XX a. pabaigos modernaus meno. Kitos skiltys skirstomos laikotarpiais, kuriuose išskiriamos kelios ar daugiau temų. Įvairių sričių, bendrais bruožais pristatančių atskirus periodus, sąsajas bei skirtumus skaitytojas turėtų atrasti pats, naudodamasis nuorodomis į lydinčius aprašymus ir papildomą literatūrą. Projekto kūrėjai žada visas skiltis nuolat papildyti. Reikia pabrėžti, kad tai nėra enciklopedija, tačiau „Lietuvos kultūros istorija“ atlieka tam tikrą enciklopedinę funkciją, nes čia peržvelgiama visa, kas buvo svarbu viename ar kitame dešimtmetyje, kas negali likti nepastebėta: kultūros reiškinių ir įvykių kaita, lūžiai bei virsmas politinių, istorinių aplinkybių kontekste, iškilios asmenybės ir menininkai, savo idėjomis bei kūriniais paveikę mūsų kultūros raidą.