fbpx

Dvi partijos džiaugsmo gatvėje

Eglė Petreikienė

Tikriausiai kas nors pagalvos, kad bus kalbama apie dviejų kūrėjų solo partijas – ir tai būtų tiesa. Arba pamanys, jog tai pasakojimas apie šeimą, kurios abu partneriai, būdami tokie skirtingi, darniai papildo vienas kitą, kaip vyriškoji ir moteriškoji mandalos dalys (lot. pars, partis – visumos dalis). Ir vėlgi nesuklys. Nors iš tiesų, jei nežinojote, nustebsite: Vilniuje yra buveinė, kurioje įsikūrusios dvi partijos – „Džiaugsmo“ ir „Liūdesio“. Kaip įrodymą, kad jos tokios tikrai yra, pateiksiu šių „organizacijų“ įstatus, kuriuos parengė jų steigėjai – Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai:

Žmogus, besąlygiškai mylintis savo tėvynę bei savo vyrą / žmoną, besidžiaugiantis savo gyvenimu ir net sudėtingose gyvenimo situacijose ieškantis pozityvumo, nepriklausantis jokiai politinei partijai, mylintis ir gyvus, ir mirusius žmones, gali tapti Džiaugsmo partijos nariu be jokio mokesčio. Žmogus, taipogi besąlygiškai mylintis savo tėvynę bei savo vyrą / žmoną, bet mėgstantis paliūdėti ir pabambėti, aukštinantis mirusiuosius, gali tapti Liūdesio partijos nariu. Kadangi Džiaugsmo partijos rėmėjų nėra, o savo suvažiavimus ji turi daryti linksmus ir uždegančius, kad į juos sueitų visa tauta, buvo nuspręsta Liūdesio partijos atstovus apmokestinti. Lietuviai yra taupūs žmonės, tad dauguma automatiškai norės pereiti į Džiaugsmo partiją, nes joje narystė nemokama.

Koks rezultatas? Iš beverkiančios, aimanuojančios tautos staiga tapsime besidžiaugiančiais, dvasingais, vienas kitam gero linkinčiais tautiečiais.

Ir iš Rūpintojėlio krašto, mes tapsime besišypsančia tauta, ir Rūpintojėlis, pasak Tomo Kriaunevičiaus, pradės šypsotis.

Norime pabrėžti, kad tai yra ne politinės partijos. Politikai gali būti priimti, bet tuomet jie turi išstoti iš savo politinės partijos!

Sakysite, argi tai rimta? Dar ir kaip! Juk nebūtina apie rimtus dalykus kalbėtis proverksmiu. Truputėlis švelnios ironijos ir šypsena lūpų kamputyje dar nė vieno pjedestalo nenugriovė. Iš tiesų Džiaugsmo gatvėje džiugių emocijų daugiau nei melancholijos. Čia „patriotiniu šviesoforu“ ties kiemo vartais svečius pasitinka jaukūs Indros ir Vilmanto namai, užtvindyti ryškiomis spalvomis, džiūstančių dažų kvapais, šeimininkų ir jų draugų meno kūriniais, „be saiko“ įspūdingais Indros baldais, gyvu mergaičių šurmuliu, draugišku keturkojų amsėjimu, šiluma, ramybe ir svetingumu. Pridėčiau dar ir kantrybę, nes planuotoji valanda nejučia „ištįso“ į trijų valandų pokalbį apie meną, studijas, meistrus ir mokinius, galerijas, interjerus, šviesoforus, karališkuosius reikalus ir kitas neįtikėtinas istorijas. Bet gal pradėkim nuosekliai – nuo liūdesio, kuris, regis, nėra toks liūdnas, kaip jį paišo.

Liūdesio partija, arba Vilmantas

Smalsesniems išduosiu, kad vienas garsiausių šių laikų lietuvių tapytojų Vilmantas Marcinkevičius gimė Kaune. Vaikystė prabėgo Aukštuosiuose Šančiuose. Tad, kaip du kauniečiai, pradėjome kalbą nuo pradžių pradžios – nuo Vilmanto mamos, kuri ir atvedė savo sūnų į dailę bemaž už rankos. Kadangi pašnekovas nuoširdžiai tvirtino augęs šeimoje, kuri buvo tolokai nuo profesionalaus meno, kilo natūralus klausimas – kaip? Iš kur talentas, nepriekaištingas skonis ir tvirtas kūrėjo charakteris?

Apie laimingus vaikus sakoma: „Gimė su marškinėliais“. O Tu, regis, gimei su teptuku už ausies?

Nuo pirmos klasės keletą metų lankiau baseiną. Buvau nepalankaus plaukimui stoto: ir šiaip smulkus, o dar gimęs metų gale; bendraamžiai plaukikai buvo už mane daug aukštesni, stambesni. Niekad nieko nelaimėdavau, bet treniravausi. Kartą mama nusprendė: eik, pabandyk pasimokyti dailės. Pagalvojau, nesąmonė, mergaičių užsiėmimas, gėda ir pasakyti draugams iš baseino, kad į dailę vaikštau. Mano mamai meno pasaulis atrodė paslaptingas ir stebuklingas. Ji svajojo būti architektė, gal skulptorė, lankė dailės pamokas pas A. Žmuidzinavičių, yra likę jos piešimo sąsiuvinukai. Iš kaimo atvažiavusi mergina turėjo per mažai informacijos, kaip ruoštis, ko siekti, kad įstotų ir t. t. Neužteko pasirengimo ir neįstojo, bet svajonė kirbėjo. Mėgo keliones, teatrą, muziką, meną. Visa mano vaikystė prabėgo kultūros įvykių fone. Prisimenu, eidavom į spektaklius, žiūrėjome „Herkų Mantą“, aplankėme visus piliakalnius, pilis, Vytauto paminklą Veliuonoj – tai buvo patriotinės kultūrinės kelionės. Išvykos, parodos, spektakliai – viskas įsirašo atmintyje. Todėl, kai mano dukros augo, mes kiekvieną sekmadienį eidavome į Lėlių teatrą. Man tas šventadienio leidimas su vaikais teatre – kaip meditacija: artimas atstumas iki scenos, mažylės sėdi nuščiuvusios, stebiu lėlytes, paskendęs savo mintyse. Vaikystės modelį natūraliai perkeliame savo vaikams.

Iš pradžių mokiausi Kauno Antano Martinaičio vaikų dailės mokykloje. Atsikalbinėjau: blogai piešiu, neįstosiu, bet priėmė. Egzaminui davė piešti vištą ar gaidį. Keistas parinkimas – plunksnuotą iškamšą vaizduoti sudėtinga net patyrusiam piešėjui. Per visus dailės užsiėmimų ir studijų metus supratau, kad geras menininkas nebūtinai bus geras pedagogas ir atvirkščiai. Nors toje keturmetėje mokykloje mums dėstė ir L. Drazdauskaitė, ir a. a. A. Vilpišauskas, ir A. Martinaitis – Lietuvos kultūros pasaulio asmenybės, bet aš ją baigiau nežinodamas nei kas yra elipsė ar rutulys, nei kas ta perspektyva. Atsimenu A. Vilpišausko žodžius – „laisviau, drąsiau“; matydavom mergaitę, besitaškančią guašu, kurią jis girdavo, o mes nesuprasdavome, už ką, nes ji dėžutės nesugebėdavo nutapyti. Galvodamas apie savo dukrą, kuri dabar mokosi piešti pas brolius Gataveckus, šiandien suprantu: būsimam dailininkui iš pradžių reikia sudėti pagrindus – galbūt labai sausai, nuobodžiai. Asmenybę išlaisvinti galima ir vėliau. Tiek Vakaruose, tiek pas mus dabar populiaru „atskleisti save“, bet kaip atsiskleisi, jei nėra pamatų?

Šeimoje diskutavome, ką man pasirinkti – eiti į proftechninę mokyklą ar baigti vidurinę. Mano brolis buvo labai gabus, mokyklą baigęs su medaliu, o aš jau „ne taip labai“, man visi tikslieji dalykai ne per geriausiai ėjosi, tad ėmiau domėtis daile, menu, kuris vaikystėje atrodė visai svetimas pasaulis. Mama taip pat klausinėjo visų pažįstamų apie Stepžukį: ar ten tikrai jaunuoliai vartoja narkotikus, įsitraukia į Krišnos judėjimą. Nieko nežinantiems šie gandai atrodė baugiai – nežinia, kuo tie menininkai ten užsiima, ir nežinia, kuo tampa. Tikriausiai, jei mama būtų griežtai pasakiusi ne, būčiau ir nestojęs. Kaip tik tuo metu dailės technikume atsirado nauja specialybė „Restauravimas“, kuris mane intrigavo labiau negu keramika ar kas nors kita. Senovė, antikvaras man visuomet patiko – mėgau landžioti palėpėse pas senelius ir savo dėdes. Į tuometinį Stepo Žuko dailės technikumą patekau tik antruoju bandymu. Per stojamąjį egzaminą priėjęs dėstytojas sako: „Žiūrėk elipsę“, o aš galvoju: „Kur man žiūrėti?“ Susukau piešinyje kažkokį puodelį, ir man gražu. Gavau neigiamą pažymį. Tokį pasirengimą po vaikų dailės mokyklos galėčiau palyginti su jaunojo šachmatininko žaidimu, kuris, nežinodamas ėjimų, gražiai stumdo figūras. Vėliau, ruošdamasis stojamiesiems privačiai, supratau, kas yra koncentruotos studijos – per du mėnesius dėstytojas A. Kupčikas išmokė elementarių dalykų: taškų, perspektyvos, štrichų. Kai baigiau, mūsų kursas buvo antroji restauratorių laida, specializuota tapyboje ir keramikoje.

Ar galėtum palyginti savo studijas Stepo Žuko dailės technikume ir vėlesnes – Vilniaus dailės akademijoje? Kas Tau, kaip kūrėjui, turėjo stipresnę įtaką? Daugelis pažįstamų menininkų, baigusių mokslus šiame technikume (dabar – Kauno kolegijoje) ir vėliau studijavę meną akademijose, teigia, kad dailės pagrindus vis tik įgijo Stepžukyje. Prieš tris dešimtmečius šios mokyklos diplomantų išsilavinimas buvo vertinamas ne prasčiau nei studijos, baigtos VDA – stojamieji konkursai abejose buvo tokie pat dideli.

Šiame klausime slypi atsakymas. Jeigu aš būčiau medikas, tai sakyčiau, kad gavau tobulą išsilavinimą: apšilimą keturmetėje, kur nieko neišmokome, po to Stepžukyje sužinojome apie restauravimo technologijas (pigmentai, chemija, tirpikliai, įrankiai) bei gavome gerą trenažą (natiurmortai, gipsas, figūra, piešimas, tapyba). Meno ten būta mažai, išmokome valdyti priemones. Ir galiausiai – šešeri metai Akademijoje. Iš viso – keturiolika dailės studijų metų: susipažinimas, profesionalių įgūdžių įgijimas ir priartėjimas prie meno bei kūrybos. Tai lyg mediko išsilavinimas, įskaitant rezidentūrą ir internatūrą. Tokios ilgos studijos pasiteisino, nes Akademijoje nemokė supratimo, kas yra drobė, pigmentas, dažas; dėstytojai tik užsimindavo, tačiau tam nebuvo skiriama nei valandų, nei būta metodikų. Atrodė savaime supranta, kad studentas privalo visus šiuos dalykus žinoti jau stodamas. Kai kurios mano kursiokės taip ir baigė studijas pačios neužsitempusios drobės ant porėmio. Dėstytojas A. Šaltenis leisdavo tapyti ant kartono, skatino laisvę, spontaniškumą, gamtos, natūros eskizavimą – greitai, ant bet ko, ant skiautės, šiukšlės, su dulkėmis, su tepalu. O Stepžukyje mus mokė: ne, užlankstai gražiai drobės kampukus! Kaip restauruojamam darbui sutvarkau kampus, taip po to norisi ir savajam sutvarkyti. Jei, užtempus ant porėmio, atsirado raukšlės, reikia pertempti iš naujo. Ten išmokome atsakomybės prieš patį drobės stačiakampį. Kitas klausimas – ką tu ant jo sukursi. Menininkai sakytų – raukšlės neturi reikšmės; jeigu sukūrei genialų darbą, tie patys restauratoriai vėliau jį sutvarkys. Akademija lyg ir norėtų nesugadintų žmonių, jie tvirtina, kad Naujalinė sugadina, ir Čiurlioninė sugadina, o Stepžukis – tai jau visiškai, nes po antro kurso jaunimas pradeda daryti, ką nori, anot dėstytojų, išsidirbinėti. Mano galva, tai visiškai natūralu, nes studentas su aukštesniuoju parengimu po tiek metų jaučiasi jau pakankamai atidirbęs meno treniruokliuose, užsiauginęs raumenyną, jam norisi pradėti kurti, tad iki šešto kurso iš natūros tapyti figūrą ar natiurmortą tampa absurdu.

Pradėjus dėstyti prof. Kęstučiui Zapkui, mūsiškis ir metais aukštesnis kursai kartu su visa laisvės banga patyrė šiek tiek meninės anarchijos. Aš į VDA įstojau 1989-aisiais, kaip tik prieš metus čia buvo įvykusi „revoliucija“ – Akademija pakeitė visą profesūrą: atėjo dėstyti A. Šaltenis, K. Dereškevičius ir kiti. Tiems studentams, kurie nuvertė senąją valdžią, buvo sudarytos geresnės, laisvesnės sąlygos, tvyrojo šiek tiek kūrybiškesnė atmosfera. Iš Jungtinių valstijų sugrįžęs tapytojas K. Zapkus įpūtė naujų vėjų ir kvapų. Ne visiems kolegoms tai patiko, kai kurie sakė: „Varyk su tais savo tankais atgal į Ameriką, ką tu čia tapai…“ Prof. K. Zapkaus kursas gavo visišką laisvę, studentai, tokie kaip Žilvinas Kempinas, įstoję mokytis tapybos, ėmė kurti visai kitokius dalykus. Mus ir E. Janso kursą taip pat praleido gana laisvai, o po to vėl pradėjo jaunimą gniaužti, sugrąžindami juos prie natiurmorto ir figūros: gana čia tų amerikonizmų, kuriuos sunku vertinti, nesuprantama, kaip traktuoti; štai, iš natūros nutapytas apelsinas – su juo viskas aišku.

Kartą buvai prasitaręs, esą studijų metais vienas dėstytojas labiau vertino tavo grafiką, nei tapybą..

Būta tokios frazės, bet dabar sunku atkurti atmintyje kontekstą, ir galbūt pats dėstytojas to neprisimintų. Kai esi jaunas, labai gaudai signalus: kas, kodėl ir ką pasakė. Šiandien galėčiau tai traktuoti kaip komplimentą; paėmęs į rankas mano eskizą, užmestą flomasteriais ar pastele, gal ir pastebėjo, kad „čia labai tvirtai atrodo, jeigu išdidintum, būtų geras grafikos darbas“. Tai normalus studento ir dėstytojo pokalbis, įprastas kūrinio koregavimas – kartais mažas piešinys atrodo geriau nei atbaksnota tapyba. Tikriausiai iš to ir kilo siūlymas eiti grafikos keliu. Vis dar gyva samprata, kad „tapybiškos tapybos“ negalima tapatinti su jokiais kitais menais. Šiais laikais kai kas tapo plakatiškiau, plokščiau, grafiškiau, ir niekas to nevadintų grafika, bet tuo metu egzistavo griežtai apibrėžti žanrai: jei įstojai į grafiką, tai raižei ofortą, nes didelių litografinių mašinų nebuvo, ir užstrigdavai tarp tų atspaudų, jei tapei – tik tirštu dažu. Ir, neduokdie, skulptorius būtų pradėjęs tapyti. Galiojo nuostata: nelįskim vieni į kitų daržą. Dabar tie varžtai atpalaiduoti, ir jauni menininkai visai kitaip mąsto.

Viename straipsnyje menotyrininkas Vidas Poškus, lygindamas kinų ir mūsų tapybą, pastarąją pavadino pilku „lietuvišku žvirbliu“, turėdamas galvoje ne tik vyraujantį koloritą, bet ir kūrinių formatus bei iš kartos į kartą paveldimą mūsų akademinės tapybos estetiką. Jei nežinotum, galėtum manyti, kad esi ne lietuviškos tapybos mokyklos atstovas: ryški stilistika, netikėti spalviniai sprendimai, skaidrūs potėpiai, drąsūs formatai. Tikriausiai nelengva buvo laužyti standartus, ypač jaunam?

Kalbant apie koloritą, kitų autorių darbuose vis rasdavau po vieną ryškią spalvą, kaip, tarkim, A. Jacovskio ultramariną. Berods, antrame Stepžukio kurse kompozicijos dėstytojai aiškino: niekada nedėkite mėlynos šalia raudonos. Kai tą išgirdau, visąlaik kirbėjo – na, dabar tai aš būtinai dėsiu. Ir tepiau: mėlyną, raudoną, žalią, geltoną, gal ir nelabai jas pamaišęs. Tie deriniai tada atrodė nenatūralūs, nesveiki, nepriimtini. Tarp dėstytojų kildavo diskusijos – šitas studentas nederina spalvų. Man netgi kursiokai sakydavo: tu ne tapytojas, kažką čia dažai. Na ir kas? Jie ėjo Arūno Vaitkūno keliu, per egzaminus dešimt kartų gramdė drobę – užtepa, nugramdo, tepa ir vėl gramdo… Tai buvo pastozinė ekspresyvi tapyba. Aš elgiausi kitaip: restauravimo išugdytas atsakingumas skatino siekti norimo rezultato per vieną-du kartus. Stilistika neatsirado iškart, dėliojosi iš lėto.

Taip, matyt, turėjo nutikti – kažkur turėjo susikirsti menininkų keliai. Mane, kaip jauną žmogų, žavėjo tuo metu pasirodę ryškiaspalviai Š. Saukos darbai, jo mistinis realizmas, atlikimo meistrystė; paliko įspūdį R. Kampo darbų formos ir spalvų laisvė, J. Gasiūno didžiuliai formatai. Jaučiau, kad kūryboje noriu save atskleisti judesiu, gestu, koloritu. Bėgant metams mano dažo sluoksnis suplonėjo iki skaidrių tonų. Jeigu tepi raudoną – kaip Saukos darbuose ar viduramžių tapyboje – tai taip, kad gruntas spindėtų iš apačios. Manau, reikia turėti tvirtesnį stuburą ar būti šaltesniam kritikai, kad tavęs neperlaužtų, nes bandymai suniveliuoti, mokyklos standartai – kaip tapyti peizažą, žmogų ar medžiagą, egzistuoja visada. Mane labiausiai glumino siūlymai atsispirti nuo Cézanne’o, van Gogho ar Gogeno, tapiusių ryškiomis spalvomis, kurios gal per šimtmetį ėmė atrodyti pridusę. Pateikiami tokie pavyzdžiai, o nedrįstama užtepti švaresnio dažo. Tūbelėse juk visi dažai švarūs. Esame išmokyti, kad galima maišyti ne daugiau kaip dvi tris spalvas, nemiksuoti cheminių ir natūralių pigmentų, nes darbai tikrai po penkerių metų pajuoduos. Taip yra atsitikę ir man. Treniruotėms pigios medžiagos gal ir gerai. Tik kažin, ar reikia tikėtis, kad jaunas menininkas ims galvoti apie savo kūrinius kaip išliksiančią ateityje vertybę.

Tavo darbuose dominuoja mėlyna, geltona, raudona, žalia. Kodėl būtent šios spalvos – ne bordo, ruda, violetinė? Ar tai kokie nors prasminiai kodai?

Tiesą sakant, anksčiau kažkokių prasmių neieškojau, jos išryškėjo bėgant laikui. Daugiau nei prieš dvidešimt metų paišydavau komiksinius piešinukus, siaubo animacines istorijas, kuriuose buvo toks nematomo pasaulio atstovas – mėlynas šešėlis, o personažai – geltoni ir oranžiniai. Vėliau drobėse atsirado mėlyno angelo personažas. Suprantama, kad tie oranžiniai arba mėlyni kūnai atrodo nenatūralūs. Jeigu žiūrėtume į veidų tapybą abstrakčiai, jie – tarsi geografinis atlasas, kuriame spalvos įgauna prasmę: mėlyna yra erdvės, laiko, anapusinio pasaulio spalva, ochra, geltona, oranžas – žemiškasis pradas, dulkės. Per šią spalvinę paletę ir vyksta diskusija tarp dviejų pasaulių. Tapydamas aš apie tai negalvoju, tik dabar, analizuodamas save, atrandu tokį paaiškinimą, kuris man lyg ir tinka. Pastaruoju metu šalia mėlynų tonų vis dažniau atsiranda rudų ir pilkšvų spalvų. Žvelgiant retrospektyviai, ištikimybė grynai, švariai paletei yra išlikusi. Labai keista, kai dažas, sumaišytas indelyje ir ant paletės, atrodo pakankamai ryškus ir aiškus, o ant drobės jis pasidaro purvinas. Stabdai save ir ieškai dar švaresnės spalvos. Taip atsiranda sluoksniavimai, liejimai, nes viena spalva dengi kitą.

Tavo potėpiai, tapymo maniera yra tarsi vidurys tarp akvarelės ir daugiasluoksnės tapybos. Noras tapyti skystu dažu pastebimas nuo pat Tavo kūrybinės karjeros pradžios.

Dar 1990-aisiais gyvenimas parodė, kad taškytis aliejiniais dažais yra per brangu ir per daug smirda. Mano tėtis tais laikais dirbo Kauno „Silvos“ trikotažo fabrike, ir jie turėjo įvairių spalvų anilino pigmento. Jis yra labai stiprus. Taip pat tuo metu Akademijoje būdavo privirta daug klijų drobėms gruntuoti. Šiuos sumaišius su anilino pigmentu, išeidavo labai daug makalo, gerai limpančio prie drobės. Tokio spalvoto grunto galėjau pasidaryti tris litrus, dar daugiau, galėjau juo taškytis. O efektas – kaip akrilinėje tapyboje. Šiandien tai būtų akrilo pakaitalas. Tada akrilas buvo neįperkamas, brangesnis už aliejinius dažus. Būdami studentai nei jį bandėme, nei apie jį svajojome. Tie klijiniai anilininiai dažai ir buvo mano eksperimentų gestinėje tapyboje pradžia. Jie buvo skaidrūs, leidžiantys dėti ant viršaus kito dažo sluoksnį, ir tai man patiko. Specialiai neieškodamas, atradau savo braižą.

Kalbant apie Tavo kūrybos tematiką, šalia madonų ir itin erotiškų moterų, į akis krenta pasikartojantys bibliniai motyvai. Kartais sunku suprasti, ko tokiuose darbuose daugiau – grotesko ar rimto požiūrio? Ką tau reiškia krikščioniška pasaulėžiūra? Kodėl per šiuos simbolius konstruoji paveikslų fabulas?

Aš ir pats dažnai savęs klausiu, ar mano ekspresyvioje stilistikoje įmanoma sakralios paskirties tapyba. Religinėmis temomis tapyti paveikslai iš deformuotų figūrų, neanatominių personažų gal atrodo groteskiški. Jei kituose mano darbuose galima įžvelgti juodo humoro, dviprasmybės, žiūrovui skirtos literatūrinės vilionės, tai šiuo atveju aš to nesiekiu. Tikriausiai todėl, kad intuityvi pagarba religiniams jausmams kyla iš vaikystės. Mano – kaip ir daugumos lietuvių katalikų – šeima buvo religinga. Aš, būdamas vaikas, gal nesuprasdavau, bet matydavau, kaip Kauno močiutė du mėnesius per Adventą pasninkauja, atgailaudama už savo vaikus, iš kurių vienas nevedė, kita neištekėjo. Antroji močiutė buvo tvirtesnio charakterio, rankas sudėjus laikydavo sukryžiuotas, valdė šeimą, išsigelbėjo nuo Sibiro, nors jų manta jau buvo išvežimui pakrauta. Tikėjimas mano giminėj užėmė labai tvirtą poziciją. Kartais kildavo diskusija, koks tas tikėjimas turėtų būti, bet mano mama sovietiniais laikais buvo tikinti tikriausiai ne tik dėl paties tikėjimo, tai buvo savotiška jos opozicija. Buvo sulaukusi pasiūlymų stoti į partiją ir daryti karjerą. Kaip statybos inžinierė ji pasiekė tikrai nemažai, gal būtų pasiekusi ir daugiau, tačiau ji to atsisakė.

Pamenu bažnyčios lankymą per prievartą kiekvieną sekmadienį, man kaip vaikui tai buvo labai nuobodu. Lankydavome Šv. Antano bažnyčią arba Katedrą, ir aš nuolat jausdavau gėdą ir baimę, kad pamatys klasiokai ar kaimynai. Į spaliukus įstojau, į pionerius stoti mama neleido. Visa klasė buvo pionieriai, tik aš vienas kitoks. Jaučiausi nekaip. Pamenu, kalbėjausi apie tai su mama, ir ji atlyžo: daryk kaip nori. Įstojau, ir man akmuo nuo širdies nusirito. O Stepžukyje, atėjus laikui stoti į Komjaunimą, man, matyt, įsijungė savarankiškas mąstymas. Komjaunimo sekretorius buvo labai aktyvus, nuolat gąsdino: nebūsi komjaunuolis, į akademiją nepriims. Bet aš taip ir netapau komjaunuoliu. Kai jau susivoki, kas esi, kaip turėtų būti, sprendimus priimi pats, bet iki tol už tave sprendžia šeima.

Prisimenu save per tas nuobodžias pamaldas tampantį mamą už skverno: kada išeisim? Vienintelis išsigelbėjimas – žiūrėjimas į sienas, kas ant jų nutapyta ar pakabinta. Šv. Antano bažnyčią puošė buvusio klebono tapytos freskos – šventųjų atvaizdai – kurios dabar uždažytos. Katedroje – šiek tiek solidesnė aliejinė tapyba, dramatiškos pirmųjų krikščionių scenos. Tada man jų niekas nepaaiškino, tačiau tie siužetai vis tiek veikė: liūtai, žmogus, apverstas ant kryžiaus žemyn galva. Šventųjų kankinių istorijos kaip vaikui buvo gana baugios, bet akys vis tiek klaidžiodavo sienomis, tyrinėdamos tuos paveikslus. Vaikystėje su daile daugiau teko susidurti bažnyčioje nei muziejuje. Tas pirmas susipažinimas su aliejine tapyba maldos erdvėje, tikriausiai, paliko pasąmoninį įspūdį.

Pirmieji mano kūriniai Senojo Testamento motyvais atsirado dar Dailės akademijoje. Išvykimas studijuoti į Vilnių man atrodė tarsi koks ritualinis momentas. Galvojau, ką tokio ilgalaikio, amžino pasiimti su savimi. Iš namų atsivežiau dvi knygas – Senąjį ir Naująjį Testamentus. Maniau, bus labai nuobodžios, ilgos, bendrabutyje galėsiu skaityti jas po truputį ar po daug, ir taip prastumsiu dalį laiko, jei su kambariokais nesusigyvenčiau. Taip ir būdavo – kai kada aš jas atsiversdavau. Beskaitant kilo noras prisiliesti prie biblinių motyvų savo kūryboje. Senajame Testamente daug įdomių siužetų – meilės, smurto, išdavysčių, keršto. Tas piktasis Senojo testamento Dievas man, kaip besiformuojančiam tapytojui, atrodė labai artimas. Tuo metu nereikėjo kurti siužetų pačiam – radau Šventame Rašte netgi prostitučių temą, iš čia ir nuogumas mano darbuose. Realybė ir miestas atrodė visiškai neįdomūs, norėjosi kurti darbus, nesusietus su jokiu laikmečiu. Vienas iš vidinių klausimų, iškildavusių nuolat: kaip tuos kūrinius priimtų močiutė ar mama? Ir, būdamas 22-ejų studentas, pats sau atsakydavau – jeigu, tarkim, aš užtikčiau tokį darbą, tapytą savo senelio, kur nors palėpėje (nesvarbu, koks jis bebūtų vulgarus, seksualus, nepriimtinas), man tai būtų atradimas ir didžiulė vertybė. Tuo metu gimė „Apreiškimo“ paveikslas, kuriame pavaizdavau nuogą, apkūnią, besilaukiančią Mariją, iš kurios krūtų trykšte tryško vaisingumas. Galbūt ir galėtume jį vadinti grotesku, bet manau, kad tai nebuvo taip tiesmuka.

Esu nutapęs nemažai madonų, bet aš jų nepriskiriu religinei tematikai. Man madona – kaip viduramžiuose globėja, šeimos ar miesto madona. Pavyzdžiui, Danijoj rezidencijos metu esu nutapęs „Herningo miesto madoną“. Paskutiniai darbai, konkrečiai – „Pavilnio madona“ – Indros interpretacija. Kai persikėlėme čia, į Pavilnį, ji yra šių namų dvasia.

Visiškai netikėtu religinės temos įprasminimu tapo danų kvietimas sukurti paveikslą protestantų bažnyčiai. Mane rekomendavo Lietuvos meno, taip pat ir mano kūrinių, kolekcionierių pora – Dennisas ir Elisabethė Nande. Herningas yra jų miestas. Bažnyčia turi bendruomenės renkamą tarybą, kuri, aptarusi įvairių autorių siūlymus, apsilankiusi Vilniuje, peržiūrėjusi mano krikščioniškos tematikos paveikslus, nusprendė pasirinkti mane. Kurdamas jiems, prisiminiau save, dar vaiką, bažnyčioje. Klausiau savęs, ar galiu sukurti paveikslą, kurį per pamaldas apžiūrinėtų danų berniukas? Taip Danijoje, Herningo bažnyčioje, atsirado mano tapybos darbas „Jėzus plauna kojas mokiniams“, o šalia jo – dar ir vitražas, pirmasis šio žanro kūrinys mano gyvenime. Jie abu atidengti praėjusių metų lapkritį. Beje, šį projektą kuravo pirmasis ir dabartinis mano galeristas Thorkildas NB Nielsenas, „NB“ galerijos savininkas. Tai buvo mano pirmas žingsnis į maldos erdvę. Už altoriaus jau buvau – vyskupo kabinete Danijoje jau kabo mano kūrinys „Paskutinė vakarienė“.

Vakarietišku požiūriu menininkui daug svarbiau atrasti ir kūryboje išreikšti save, nei laikytis taisyklių. Ar Vidurio ir Rytų Europos standartizuotas akademizmas yra teisingesnis negu Vakarų mokyklų studentų praktika – mokytis iš geriausių meistrų tiesiog jų studijose? Turint galvoje, kad esi vienas „Jaunojo tapytojo prizo“ steigėjų, globoji jaunus kūrėjus, kaip įsivaizduotum idealų būsimo menininko paruošimą?

Negaliu teigti, kad šiandieniniam akademiniam paruošimui Lietuvoje reikia pokyčių, nes, atvirai kalbant, nežinau, kokios dabar taisyklės, mokymo metodikos, kokiu keliu tas jaunas autorius vedamas. Vakarų Europos meno mokyklose iš tiesų vis dar skeptiškai žiūrima į realistinį piešinį ir gerą techninį pasirengimą. Ten stojantiems mūsiškiams sako: matom, kad esi iš Rytų Europos, bet mums svarbiau idėja ir asmenybė. Tačiau tendencijos keičiasi – Danijoje, kiek aš žinau, pavargę nuo tos „laisvės, laisvės, laisvės“, studentai patys pareiškė: norim išmokti piešt. O dėstytojų nelabai yra, reikia importuoti. Tai tema atskirai diskusijai.

Pakalbėkim apie tapytojus-mokytojus ir jų mokinius arba sekėjus. Ar yra Tavo mokinių?

Mano studijų laikais buvo, pavyzdžiui, A. Savicko klasė, kurio diplomantų darbai labai primindavo jo drobes. Rinktis savo kuratoriaus mes negalėjom, jis būdavo priskiriamas. Tikriausiai karjeros pradžioje sektinos asmenybės pasirinkimas yra naudingas tobulėjimui, o vėliau tai, ar jis visą likusį laiką norės būti žinomo tapytojo mokiniu, tampa paties jauno autoriaus dilema. Pamenu, studijuojant kolegos tepė visi vienodai, o savo siaurame ratelyje ginčijosi akis išpūtę, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, nors parodos lankytojai iš gatvės tų subtilybių gal nė nepastebėdavo. Jau kokį penkmetį labai ryški tapytojo Luco Tuymanso įtaka, kuriai mažai kas iš jaunųjų atsispiria. Galima paminėti ir mūsiškių vardų: pavyzdžiui, yra J. Gasiūno ar H. Čerapo mokyklų tęsėjai. Šie tapytojai galėtų būti išdidūs: kol yra mokiniai, jie – tikrieji mokytojai. Jeigu mokinys pajunta savo stiprybę, jis arba, kaip koks Rytų kovų meistras, turi įkurti savo mokyklą, arba visuomet bus Jono ar Henriko sekėjas, galbūt kada nors net tobuliau už jį patį įvaldęs meistro stilių ir techniką. Prisiminkim: G. Braque’as sukūrė kubizmą, bet kol jis nutapydavo vieną paveikslą, P. Picasso – dvidešimt vieną, ir savo aktyvumu užgožė Braque’ą. Dabar turime gal dvidešimt jaunų autorių, kurie atrodo panašūs, bet po penkiasdešimties metų tarp jų išryškės vienas ar du grynuoliai, jie bus lyderiai, o kiti taip ir liks konteksto rėmuose.

Ar aš turiu mokinių? Ne. Man atrodo, studentams nerekomenduotina, netgi savotiškas tabu būti Marcinkevičiaus sekėju. Jauni žmonės, kuriems patinka mano kūryba, įstoję akademijon labai suglumsta, nes pasirodo, kad tapyboje – visai kitos taisyklės. Kaip jau sakiau, būti geru mokytoju ne kiekvienas gali. Jeigu jis išmintingas, nemokys tapyti taip pat, kaip pats tą daro: galima perduoti žinias, techniką, meistrystę, bet visada lieka rizika pagimdyti daug savo klonų. Reikia drąsos – leisti jaunam autoriui pačiam mąstyti. Svarbi tolerancija, jei mokinys kažką daro kitaip, gal netgi meistro požiūriu klaidingai. Privalu jausti ribą – kur baigiasi tavo žinios ir prasideda autorinė kūryba. Tarkim, kada tampama poetu? Kaip žinoti, ar dar reikia poezijos mokytis ir mokytis, ar jau galima sėsti ir kurti? Eilėdaros taisyklių, rašybos ir sintaksės galima išmokti, o apie ką rašyti?

Kaip atsitiko, kad, tik baigęs mokslus, būdamas dar labai jaunas, bet jau ryškus ir netipiškas tapytojas, iš karto patekai į tarptautines erdves?

Tuo metu tendencijos buvo panašios kaip dabar – visi jauni svajojom, kaip iš čia ištrūkti, svarstėm, kaip, baigus studijas, reikės gyventi. Ateities vizijos neturėjau, juolab Akademijoje niekas nekalbėjo apie materialius dalykus. Nė vienas dėstytojas nepasakodavo, kaip ir kur jis savo kūrinius parduoda, kaip gyvena. Vienintelis V. Karatajus kalbėjo: tapykit portretus iš natūros, gal iš to pragyvensit. Mums bestudijuojant, tapytojų grupė „24“ pirmąkart išvažiavo į Paryžių, surengė parodą. Persitvarkančioje Lietuvoje atrodė nerealu kažko pasiekti. Įsisteigė „Atviros Lietuvos fondas“, daug kam teikęs vilčių, tačiau nebuvo paprasta pateikti jam savo darbus peržiūrai, kad užvestų tavo skaidrių kartoteką. Visgi prof. Raminta Jurėnaitė (tuo metu G. Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje direktorė – E. P.) pasiūlė atnešti kelias savo skaidres. Tais laikais pasidaryti vieną paveikslo skaidrę kainavo 25 dolerius, penkis kartus daugiau už mėnesio stipendiją. Tačiau tai suteikė šiokią tokią privilegiją – tikimybę, kad kūrinius, esančius toje filmotekoje, galbūt kas nors pastebės, pakvies į bendrą parodą.

Pirmasis mano darbų ciklas „Atsisakę dangaus“ iškeliavo Danijon, į „Kopenhagą – Europos kultūros sostinę 1996“. Tame patosiškame renginyje dalyvavo įvairių sričių atstovai, jaunieji menininkai iki 35-erių. Vilniaus savivaldybė organizavo atranką ir finansavo, danai pasirūpino auksinėmis sąlygomis: davė ir dienpinigius, ir apgyvendino. Tuo metu nemaniau, kad mano gyvenimas taip susisaistys su Danija.

1996-aisiais iš kažkur sužinojau, kad Japonijoje vyksta Osakos tapybos trienalė (tokia informacija nelabai kas norėjo dalintis). Reikėjo išsiųsti tris skaidres. Tada mane parėmė brolis, kuris jau buvo dirbantis medikas. Nusiunčiau ir didžiai nustebau sužinojęs, kad mano kūrinį atsirinko – buvau vienintelis lietuvis, praėjęs atranką. Tik iškelta sąlyga: atsiųsti darbą turi pats, grąžinimą jie padengs. Siuntimo kaina – tūkstantis dolerių. Vaikščiojau per įmones, rašinėjau galimiems rėmėjams. Parėmė „Linas ir viza“, kompanija iš Panevėžio, verslininkas E. Armoška davė penkiasdešimtinę, pats nežinodamas kam. Kažkaip surinkau reikiamą sumą, ir darbas iš serijos „Atsisakę dangaus“ pasiekė parodą Japonijoje. Man tai atrodė kaip labai svarbus pripažinimo faktas.

Neieškojai globos lietuviškose meno galerijose?

1993 metais mane, dar studentą, „atrado“ ir pakvietė surengti pirmąją personalinę parodą „Lietuvos Aido“ galerija, kuriai vadovavo Diana Stomienė. Vėliau (nuo 1995-ųjų) 10 metų dirbau „Vartų“ galerijoje, ir tas kasdienis buvimas meno pasaulyje neleido užmiršti, kad esu menininkas; visąlaik matydavau gyvus, kuriančius autorius, R. Sližį, sėdintį kambariuke, galvodavau: o, tobula siekiamybė – galerija kaip menininko namai, sėdėjimas ant sofkutės, buvimas savu. Taip turėtų būti ir taip yra Vakarų pasaulyje; tikri galeristai nėra tik verslininkai, jie – mentoriai, globėjai, partneriai, didesnės galerijos – kaip kūrėjų šeimos. Galerijos įkūrėjas paprastai yra jos simbolis, tarsi tėvas, tikras meno fanas, toleruojantis menininką kaip kūrėją. Dažnai, kai antroji karta paveldi ar perima galerijos verslą, tas santykis keičiasi. Dabar labai įdomu stebėti iš šono augančią, stiprėjančią naują „Rooster“ galeriją, kurioje jaunimas pradeda viską nuo pradžios: jauna galeristė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė ir jos eksponuojami autoriai trykšta jaunatviška energija. Jurgitos suburta komanda – tarsi šeima, kurios santykiuose su menininkais jaučiama globa. Meno pasaulyje ši galerija tampa matoma, vertinama. Su ja auga pristatomų menininkų žinomumas, bręsta ir bendraamžių kolekcionierių karta.

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad esi vienintelis lietuvių tapytojas, kūręs karališkosios šeimos portretus. Išduok paslaptį, kaip Jų didenybės danų princas Joachimas ir jo tuometė žmona princesė Aleksandra Tave susirado?

Kartais viskas klostosi gana netikėtai. Atrodo, lietuvis neturėtų tapyti danų aristokratų – Danijoje yra daug puikių menininkų. Pradėkim nuo to, kad šios šalies požiūris į išsilaisvinusią Lietuvą, tapusią Europos sąjungos ir NATO nare, visada buvo labai draugiškas. Jų kariuomenė su pulkininku Jensu Christianu Lundu treniravo apie 3 tūkstančius lietuvių karių. Šis danų pulkininkas yra gavęs ne vieną mūsų valstybės apdovanojimą.

Minėtas kariškis, vėliau tapęs politiku, danų parlamento nariu, tuo metu globojo ir auklėjo karališkosios šeimos berniukus, kuriems galiojo savitos auklėjimo taisyklės. Vėliau susipažinome su viena mergina – buvusia princiuko aukle. Sužinojusi, kad tapau princų poros ir jų vaikų portretus, ėmė apie juos klausinėti ir netrukus apsiverkė. Pasirodo, karališkos šeimos vaikų auklės keičiamos labai dažnai, kad mažieji prie jų neprisirištų. Karališkų asmenų jausmai visų pirma turi būti skiriami valstybei, jokiam kitam žmogui. Tai – atskiras pasaulis, kuriame šilumos nėra daug.

Žodžiu, pulkininkas J. Ch. Lundas buvo labai svarbus ir artimas žmogus rūmuose augantiems berniukams – Frederikui ir Joachimui, rūpinosi jais iki brandos. Karališkos šeimos jaunuoliai tarnaudavo jo vadovaujamuose pulkuose. Kai princas Joachimas vedė Aleksandrą, pulkininkui kilo mintis užsakyti šios poros portretus. Portreto žanras Danijoje – labai sena tradicija gyva visose organizacijose ir įstaigose. Vėliau teko kurti vieno detektyvų autoriaus portretą, užsakytą leidyklos, kuri tai daro jau šimtą metų: kasmet išrenka geriausią rašytoją, užsako nutapyti ir pasikabina jo atvaizdą rašytojų portretų galerijoje. Tai – didelis įvertinimas pačiam autoriui. Roskildės katedroje yra vyskupų galerija, kurioje kabo dvasininkų portretai nuo XV amžiaus iki dabar. Rojalistiniai portretai – taip pat labai sena tradicija. Tad pulkininkas J. Ch. Lundas, norėdamas užsakyti Joachimo ir Aleksandros atvaizdus, pradėjo ieškoti autoriaus. Taip sutapo, kad jis yra kilęs iš to paties miesto, kuriame įsikūrusi mane atstovaujanti danų galerija „NB“. Užklaustas pulkininko, mano galeristas jam pasiūlė kelis autorius – daną, olandą ir mane. Užsakovui atrodė, kad lietuvis nutapys daug geriau nei bet kas kitas. Jis iš tiesų yra didelis Lietuvos patriotas. Nuo kvietimo dirbti iki pirmo eskizo praėjo trys metai.

Kodėl tie penki karališkieji portretai nutapyti labiau klasikine nei Tau būdinga ekspresyvia maniera? Ar iš jų pusės buvo prašoma kurti nuosaikesniu stiliumi, ar pats nusprendei, jog Tavo ekspresija šiam žanrui netinkama?

Diskusijų dėl stilistikos nekilo. Man atvykus, jie savo rūmuose aprodė, kokius valdovų portretus turi. Pastebėjau, kad patys šiek tiek suglumo, pamatę mano tapybos darbus, prasitarė, kad jiems labai įdomu, kaip aš juos traktuosiu. Tokio pobūdžio portrete man aktualus panašumas, charakteris. Nemanau, kad galėjau leisti sau improvizuoti, ypač kuriant jų vaikų portretus, kuriuos pabaigiau čia, Lietuvoje. Norėjosi realistiškai užfiksuoti, kaip tas vaikiukas atrodė, būdamas vienų ar kitų metų. Čia nei tinka, nei norisi to šmaikštavimo. Apibrėžtų žanro ribų nebuvo, aš pats jas nusibrėžiau.

Tapant karalienės vyrą Henriką, man buvo apribota kompozicija: norėjau tokio paradinio portreto – visos figūros ar bent jau iki kelių, kad matytųsi kardas rankoje, bet manęs paprašė pavaizduoti tik galvą. Darydamas tuos portretus šalia pasistačiau antrą molbertą: tapiau jų kitą versiją sau – šiek tiek laisvesnę, bet vis tiek realistišką. Jie manęs paklausė, kaip aš kuriu, gal iš nuotraukų. Tikriausiai mielai man būtų susiuntę fotografijas, bet gana griežtai atsakiau, kad dirbu tik su modeliu. Arba istorija turi būti tikra, arba jos nėra.

Tikriausiai nebuvo paprasta bendrauti su karališkąja šeima, jiems kurti?

Pradėjęs dirbti, įsitikinau, kad jie tikrai neįnoringi. Seanso metu, kai tapomas portretas, situacijos valdovas – menininkas. Princas Henrikas yra pozavęs ne vienam portretui, tad jis buvo labiau atsipalaidavęs. Tačiau žmogus, pozuojantis pirmą kartą, dažniausiai jaučiasi pažeidžiamas, kaip pas stomatologą ar teisme: nežino nei ką daryt, nei kodėl, stebi tą dailininką, kuris krebžda, kruta. Atrodo, portretas jau baigtas, o jis dar visą dieną tapo. Jie klausia, ką tu ten darai, jau vakar pabaigei. Tapydamas princų porą išlaikydavau juos nuo devintos iki vienuoliktos, po to – lančas (priešpiečiai), ir tada vėl – nuo popiečio trečios iki penktos. Man pačiam tai buvo iššūkis, pareikalavęs ir fizinių, ir emocinių jėgų; gana rizikinga buvo eskizuoti savo laisva maniera. Negalėjau tiesiog uždengti ir nerodyti nebaigto portreto. Tad praėjo šiek tiek laiko, kol princų veidai tapo atpažįstami. Buvau jaunesnis, labiau savimi pasitikintis, jaučiausi kaip olimpiadoj: šiandien startas, o per duotą laiką privalai pabaigt. Jokių nenuotaikų ar neįkvėpimų. Karališkoji pora man paaukojo dvi savaites. Kadangi princų vaikai nuolat sukiojosi aplinkui, jiems kilo mintis, kad reikia nutapyti ir juos. Princiukai dūko, žaidė, atsinešdavo pas mane savo teptukus. Su dvejų metukų Feliksu ir ketverių Nikolai buvo daug sudėtingiau – pozavimas neįmanomas. Abu portretus teko užbaigti čia, namuose, pagal fotografijas. Tie darbeliai – užfiksuota vaikystė – man pačiam gana įdomūs.

Portretus tapyti teko Amalienborgo rūmuose, karališkosios šeimos žiemos rezidencijoje Kopenhagoje. Beveik tokiuose pat kambariuose, kokie gretimame rūmų korpuse rodomi turistams kaip Danų monarchijos istorinis liudijimas. Neužmirštamos akimirkos, kai Danijos karalienė staiga įeina į „mūsų“ (princo Henriko ir „mano“) darbo kambarį ir, jį perėjusi, pasuka į savo meno dirbtuves (gretimos erdvės ir kampinė Amalienborgo rūmų dalis iš tiesų yra karalienės meno dirbtuvės). Paskutinę tapybos seansų dieną karalienė netikėtai užsuko apžiūrėti savo vyro princo Henriko portreto ir po malonaus, ilgoko pokalbio ištarė: Yes, I can see him („Taip, matau jį“).

Pietaudavau rūmų valgykloje, į kurią pietų metu sueidavo visi pulkininkai, generolai, dvariškiai ir restauratoriai. „O, – sako jie, – mes čia dirbam ir dirbam“. Rūmuose – tikras muziejinis antikvaras, kurį reikia nuolat prižiūrėti, taisyti. Pavyzdžiui, sėdi princas Henrikas prie savo antikvarinio darbo stalo, aplink sukiojasi du jo šunys (spauda nuolat bando iš jų išspausti kokių intrigų, tarkim, kaip tūlam žurnalistui įkando). Aš tapau princą, tie šuniukai šalia guli ir graužia paauksuotą stalo koją. Man kaip restauratoriui pagailo vertingo baldo, sakau: fu! Princas iš pradžių nustebo: kaip čia, kas čia? Sakau, gaila, ėda gi brangų stalą. Tada pašaukė dvariškį, šis atnešė kažkokią malką. Šiuos spalvingus prisiminimus, kartu su kitais, man padovanojo pasirinktas menininko gyvenimas.

Princesė Aleksanda po to buvo atvykusi į Vilnių su UNICEF’o delegacija, lankėsi mūsų namuose, kartu vakarieniavome ir netgi pavyko ją nustebinti bei sujaudinti kaip žmogų. Tai trumpa, bet įdomi istorija. Pozavimo seansams Danijoje einant į pabaigą, Aleksandra pasiguodė, kad jai jau bloga nuo to paties kostiumėlio, dėvimo kasdien, ir, kai baigsim portretą, ji tą drabužį išmes. Aš pajuokavau: pasakykit, kur išmesit, aš pasiimsiu. Klausia, kam tau? Atminimui… Paskutinę dieną atsisveikinant, žiūriu, princesė ateina su kažkokiu suvyniotu nešuliu. Įteikdama sako: galėsi teptukus valyti… Iš tiesų dirbdamas vis paprašydavau tam reikalui senų skudurų, medvilnės. Kartą gavau patalynės su išsiuvinėtomis monogramomis. Buvo gaila, bet teko jais naudotis. Žodžiu, princesės Aleksandros kostiumėlis dabar kabo mūsų kambary, gražiai įrėmintas. Saugome jį sau ir savo dukroms, kaip tikros istorijos dalelę. Minėtos vakarienės metu, pakviečiau princesę į viršų – „kai ką“ parodyti. Po to danai juokavo: na, tu čia… pasikvietei Aleksandrą į miegamąjį. Pamačiusi savo kostiumėlį, ji buvo tikrai sujaudinta. Jai buvo taip netikėta.

Beje, važiavome į Daniją kartu su Indra ir Teodora, kuriai tuo metu buvo tik trys mėnesiai. Aš pamąsčiau, kad vežtis kūdikį kartu bus bandymas atsijungti nuo darbo. Nes, jei būsiu vienas, tapysiu ir dieną, ir naktį, kol galiausiai mintyse perdegsiu. Štai tą Indros su Teodora portretuką sukūriau prieš išvažiuojant. Tai buvo tarsi apšilimas. Vežiausi šeimą kartu, kad galėčiau pailsėti nuo tapybos. Ši patirtis – tai ir mūsų šeimos istorijos dalis.

Džiaugsmo partija, arba INDRA

Dizainerė, autorinių baldų ir gyvenamosios aplinkos aksesuarų kūrėja Indra Marcinkevičienė – išskirtinai ryški asmenybė, patyrusi labai įdomių gyvenimo posūkių: įgijusi teatro grimuotojos specialybę, daug metų dirbo įvairių žurnalų redakcijose ir kaip grimuotoja, ir kaip stilistė. Kartu su Vilmantu ėmusi kurti savo namus, pajuto tikrąjį įkvėpimą, ypatingų emocijų antplūdį, išsiveržusį lyg fontanas netikėtomis interjero idėjomis ir sprendimais. Ilgainiui ši veikla tapo jos kūrybine saviraiška. Nestandartiniai sumanymai menininkės galvoje knibžda nuolat, virsdami keisčiausiais projektais, tokiais kaip „Patriotinis šviesoforas“. Paprašius pasidalinti šia istorija, Indrą apima dvejopos emocijos – ir džiugesys, ir apmaudas.

Kas tie „patriotiniai šviesoforai“ ir kas jiems nutiko?

Istorija su šviesoforais prasidėjo 2014 metais. Štai mūsų kieme du tokie stovi patriotizmui skatinti. Kalbant atvirai, man geltona, žalia ir raudona spalvos labai nedera tarpusavyje. Keista, kad mūsų vėliavos kūrėjai būtent tokias parinko. Nepaisant to, žiūriu į mūsų trispalvę ne per spalvų prizmę. Aišku, aš ją myliu – kiek žmonių dėl jos žuvo, buvo tremiami į Sibirą. Vieną lietingą dieną mūsų automobiliui sustojus mieste prie šviesoforo, man šovė mintis: Vilmantai, o jeigu tas spalvas sukeistume vietomis pagal mūsų vėliavą, ir jos degtų visos kartu? Kaip tai būtų lietuviška! Tačiau jis buvo nusiteikęs skeptiškai: niekada to nebus. Ši idėja mane taip užvaldė, kad sukūriau ištisą traktatą, su visais draugais ginčijausi. Be abejo, supratau, kad visame pasaulyje šviesoforo spalvų nepakeisim, bet Lietuvoje juk galėtume jį tokį – pakeistomis pagal trispalvę ir nuolat degančiomis šviesomis – naudoti viešose erdvėse įvairių valstybės švenčių progomis. Parašiau projektą, suderinau leidimus su Užsienio reikalų ministerija, ir 2014 metų liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, ant Gedimino kalno buvo pirmą kartą pristatytas ir įžiebtas pirmasis mano „Patriotinis šviesoforas“, kurio skleidžiama žinutė turėjo mums visiems priminti: esame maža, tačiau išdidi, drąsi, ryžtinga ir vieninga tauta! Manau, kad jis galėtų tapti nauju mūsų šalies simboliu. Tarsi nujausdama vėliau sekusius įvykius, užpatentavau trispalvės spalvomis šviečiančio šviesoforo idėją. Kelis metus iš eilės teikiau projektus, prašydama Kultūros tarybos paramos bei miesto valdžios pritarimo. Ir štai po dvejų metų – 2016 m., artėjant Kovo 11-osios šventei, Vilniaus savivaldybė mano idėją įgyvendino ir paviešino lyg savą, pamiršdama paminėti jos autorę. Galiu suprasti mūsų merą Remigijų Šimašių, kuris, džiaugsmingai keldamas į feisbuką asmenukes prie „patriotinio šviesoforo“, tapo nemalonios situacijos įkaitu, nes pavaldiniai tiesiog nesiteikė jį informuoti. Kai mano advokatė pateikė Vilniaus savivaldybei oficialų raštą – pretenziją, valdininkai suskubo atsiprašinėti asmeniškai, telefonu, žadėdami klaidą atitaisyti, visur kur galės paminėti, kvietė mus su Vilmantu į šventinį renginį, kuriame negalėjome dalyvauti, nes išvykome į parodą Dubajuje. Deja, viešai nė karto nebuvo nei atsiprašyta, nei minima mano, kaip šio projekto sumanytojos, pavardė.

Su „patriotiniais šviesoforais“ glaudžiai siejama „Džiaugsmo“ ir „Liūdesio“ partijų idėja – taip pat Tavo sumanymas. Esi „džiaugsmingoji“ jūsų tandemo pusė, deklaruoji džiaugsmą visa savo kūryba. Manau, kad ir Tavo kelyje pasitaiko niūresnių duobių. Kaip save motyvuoji?

Nors „Džiaugsmo partija“ yra smarkiai didesnė, aktyvesnė, kartais ir jos nariai nugrimzta į liūdesį – jiems taip pat reikia atgaivinti jausmus. Kūryba nėra lengvas darbas: šauna kokia idėja galvon, ir vaikštau lyg maišu trenkta rytą vakarą, atsikeliu su paslaptinga šypsena veide ir su ja einu miegoti. Mano manymu, da Vincis „Džokondoje“ yra užfiksavęs tą momentą, kai kūrėjui kyla geniali mintis ir jis panyra į transą. Tokia kūrybinio degimo būsena, kai jautiesi lyg įsimylėjęs, apimtas stiprios ekstazės: mintis gena mintį, leki, skrendi, viskas dzin – buitis, vaikai, vyras… Aišku, po to seka atoslūgis. Kūrėjams dažnai būna nuotaikų bangos. Savo paskutiniuose kūriniuose – paneliuose – pamėginau tą jausmą atskleisti: kaip iš tamsos ateina nušvitimas, ir atvirkščiai – kaip iš šviesos panyrama atgal į tamsą. Kai įkrentu į „duobę“, išsibūnu, išsilaižau, mažiau bendrauju su žmonėmis. Ir tai normalu, nes negali nuolat kaip katilas kunkuliuoti. Pastaruoju metu aš tą ramybės būseną netgi pamėgau. Iš tiesų kūrybinis procesas yra didžiulis džiaugsmas, ir jeigu iš to gali gyveni – nieko nėra geriau, nes jautiesi laisvas.

Pakalbėkim apie tokį intensyvų, turtingą, išskirtinį Tavo darbų koloritą.

Kadangi gyvenu su Vilmantu, daug kas sako, kad spalvyną esu perėmusi iš jo, tačiau ne visai taip. Nuo mažens mane domino ir džiugino ryškios spalvos. Augau labai didelėje šeimoje. Tokiose šeimose yra įprasta vaikų kova už būvį, konkurencija dėl tėvų dėmesio – tikriausiai iš čia kyla mano išskirtinumo siekis. Kai buvau vienuolikmetė, mirė mama, jai tebuvo 41-eri, ir tai, suprantama, paliko gilų emocinį pėdsaką. Mano mama, baigusi chorinį dirigavimą, dirbo žurnaliste Televizijos ir radijo komitete. Ji buvo meno žmogus. O tėtis dirbo Statybos ir restauravimo tresto vyriausiuoju inžinieriumi, jis taip pat buvo labai kūrybiškas, visą gyvenimą ką nors kūrė.

Man labai svarbu ne tik spalva, bet ir forma. Noriu, kad žmonės, žiūrėdami į mano autorinius objektus, šypsotųsi, kad tie daiktai atliktų ne tik funkciją, kad būtų šiek tiek kitokie. Dizaine tarp estetikos ir funkcijos reikia dėti lygybės ženklą. Kurdama stengiuosi būti atvira, sąžininga ir nuoga, tikra. Niekada nebuvau kieno nors sekėja. Spalvas aš derinu kitaip nei Vilmantas: jis naudoja kontrastą, o aš mėgstu niuansus, atspalvius. Subtiliuose perėjimuose stengiuosi įterpti vieną kitą ryškų akcentą, kad nebūtų nuobodu. Dėlioju spalvas kaip natas, o Vilmantas tai daro instinktyviai. Spalva – tai užfiksuotas pojūtis, emocija. Esu tokia pat „rėkianti“ kaip ir mano vyras.

Į pokalbį įsiterpia Vilmantas: Indra tikrai nėra rėkianti, ji ryški ir drąsi. Panaudoti aktyvią, atvirą spalvą meno kūrinyje yra viena, o interjere – reikia dar daugiau drąsos, nes su tavo kuriamais objektais kitiems žmonėms reikės gyventi. Kaip dabar, taip ir anais laikais, šalia mūsų nuolat buvo drąsių žmonių, ypač Akademijoje, tokių kaip kostiumo dizainerės Sandra Striaukaitė arba Julija Janus – dar dabar prisimenu jos ryškiai mėlyną vangogišką vyrišką kostiumą su saulėgrąžomis. Teatre O. Koršunovas pirmųjų spektaklių „Ten būti čia“, „Senė“ scenografijai kurti pasikvietė menininkus A. Bareikį ir J. Ludavičių. Rizikavo kviesdamas ne scenografus, o tapytojus, tokius kaip Ž. Kempinas („Labas, Sonia, Nauji metai“). „Zapkistai“ atėjo į teatrą su savo požiūriu. Tai buvo kitoks nei A. Jacovskio žvilgsnis į sceną: be senų skrynių, kėdžių, veidrodžių. Reikia pripažinti, pastarasis taip pat buvo ir yra labai stiprus. Kūryba be drąsos neįmanoma.

Ar galėtum save pavadinti Vilmanto mūza?

Aš niekada nesikišu į jo kūrybą, nepatarinėju – tapyk tą ar aną. Vilmanto studija – jo šventovė. Turiu tarp jo kūrinių savo mėgstamiausius. Kiti gal mažiau patinka. Tarkim, Vilmantas yra sukūręs erotinį ciklą, kurio vienas ar kitas darbas man atrodo gal per daug drąsūs, bet aš jam nieko nesakau, nes tai yra jo kūriniai. Jis laisvas kurti, ką nori. Stebiuosi, tačiau jam nebūna įkvėpimo „duobių“. Vilmantas – labai stipri asmenybė, jis tiesiog neleidžia sau įstrigti štilyje: kasdien į savo studiją eina kaip į darbą. Jeigu kokią dieną nėra nuotaikos kurti, tuomet tvarkosi, ruošia porėmius, kažką skaito. Jo kūryba – ne vien dažo tepimas ant drobės, kūrybiniame procese jis yra visada. Vilmantui tikrai pasisekė, kad menas – jo pragyvenimo šaltinis. O man pasisekė dar labiau, nes šalia jo aš turiu galimybę pasireikšti. Vilmantas mane nuolat palaiko ir drąsina, jis – mano didysis mokytojas, vis primenantis: nesivelk į smulkmenas, daryk didelius objektus. Faktiškai jis mane „sulipdė“. Vilmanto kūryba finansuoja mano idėjas, nes vienetinių objektų įgyvendinimas kainuoja labai brangiai, todėl negaliu jų sukurti daug. Neturėčiau kur juos eksponuoti ar sandėliuoti. Iš kitos pusės, rankų darbo daiktai yra vertybė. Rimti dizaino specialistai iš Dailės akademijos yra sakę: sukūrusi savo „Bumerangą“, jau gali daugiau nieko nebedaryti. Asmeniškai man jis – taip pat beprotiškai mylimas darbas. Bet tai yra prieš jį gimusių ir įgyvendintų idėjų sekos rezultatas.

Kai kurie Tavo darbai, tokie kaip „Tėvo kėdė“ ar „Stadivarijus“, turi įdomias istorijas. Galėtum pasidalinti?

Norėjau sukurti instaliaciją, kuri būtų skirta kokiai nors konkrečiai asmenybei – menininkui. Pirmiausia gimė Rimo Tumimo krėslas su jo ranka. Esu dėkinga Adželikai Cholinai už pagalbą: mes iš tikrųjų ėjome pas režisierių, nuiminėjau jo rankos formą, pagal kurią skulptorius padarė ranktūrį. Kūriau „Tėvo kėdę“, nes režisierius teat-re yra kaip tėvas savo trupei. Rankoje laikoma lazdelė buvo dovanota jo studentų. Netgi pozą, kaip laiko tą lazdelę, jis pats man parodė, ir tai užfiksuota šiame krėsle. „Tėvo kėdė“ jam buvo padovanota 60-mečio proga.

Greta šios kėdės brendo idėja sukurti visą menininko, galbūt muziko, kambarį: su kėdėm, stalu, pianinu. Vienas iš tų darbų – „Stradivarijaus“ suoliukas – kažkas tarp skulptūros ir meno objekto. Tuo metu mane pakvietė į parodą Danijoje. Sumąsčiau padaryti visą instaliaciją. Vėlgi kūrybines žarijas pakūreno Vilmantas, jis man įpūtė pasitikėjimo savimi, tarsi įžiebė ugnį. Nusprendžiau – bus muzikos krioklys su spalvotais dryžiais, kaip penkline. Pabandžiau sukurti tokią stiprią emociją, kokią kelia muzika. Dar padariau ryškų dryžuotą kilimą – kaip gelmę, į kurią lyg harmoningų garsų kaskados krenta smuikai. O gelmės centre sukasi vienišas smuikelis. Ši instaliacija taip ir vadinasi – „Stradivarijaus krioklys“. Mąsčiau apie šį darbą kaip apie kūrybinio proceso metaforą: kai tave įtraukia muzika ar bet kuri kita kūrybinė idėja, tave taip įsuka tas verpetas, sunku išlikti gyvam, nesusinaikinti, bet jeigu išlieki, nušvinti ir gali vėl kunkuliuoti idėjomis.

Tave kaip interjero dizainerę renkasi tokie pat drąsūs žmonės. Ar tenka dėl vieno kito sprendimo juos įkalbinėti?

Taip, ir jų tikrai nėra tiek daug. Įkalbinėjimų nereikia, nes užsakovai žino, ko iš manęs tikėtis. Žmonės dažniausiai pirma pasistato ir įsirengia namus, ir po to ieško menininko darbo savo interjerui. Manau, kad pradėti reikėtų nuo kūrinio, nes jis yra svarbesnis nei pagalvėlės ar užuolaidų spalva. Aplink jį kaip pagrindinį objektą gali pradėti dėlioti visumą. Tada lengva suvaldyti erdves ir spalvyną. Gaila, bet meno objektai namuose įsikuria paskutiniai. Iš kitos pusės, suprantama, nes profesionalus menas – prabangos dalykas. Žmogui atrodo daug svarbiau susitvarkyti buitį. Ne visi mes galime pirmiausia įsigyti žinomo autoriaus paveikslą. Kalbant apie jų pasirinkimą, turiu pastebėti, kad tai labai asmeniška. Dirbdama su savo klientais, pati niekada neperšu, pavyzdžiui, Vilmanto darbų, kurie yra tikrai stiprūs: vieniems jie labai patinka, kitiems – visiškai nepriimtini. Mano galva, meno kūriniai namuose būtini, nes jie sukuria ypatingą atmosferą.

Kodėl ir kaip įvyko esminis Tavo gyvenimo posūkis – nuo asmenybių stiliaus interjero dizaino link?

Prieš tai dirbau kaip stilistė įvairiuose leidiniuose. Pradėjome kurti savo būstą Užupyje. Kol Vilmanto nebūdavo namie, ultramarinu nudažiau grindis. Visus eksperimentus pradėdavau nuo savęs. Tai dariau nuo pat paauglystės. Mezgiau ir nešiojau be proto ryškius, margaspalvius megztinius: ir su arbatinukais, ir su taškiukais, puošdavausi keistais aksesuarais. Tai buvo taip neįprasta sovietiniais laikais. Dabar jie būtų hipsterių aprangos favoritai. Nuo mezginių dizaino perėjau prie kitų formų: iš čia ir sienų paneliai, kėdės ir minkšti baldai, galiausiai – kilimai. Dirbdama su spalvomis bei faktūromis jaučiu begalinį malonumą. Tie paneliai man – kaip medinė tekstilė, turinti daugybę spalvinių variacijų, kuriose užfiksuoju savo emocines būsenas.

Metusi stilistės darbą, visa galva nėriau į dekoravimą, subūriau komandą, kuri man buvo labai svarbi. Turėjome savo galeriją „Be saiko“, kurioje buvome sukūrę namų atmosferą. Deja, ne visi sumanymai atlaiko konkurencijos slėgį. Šiuo metu taip pat turiu pagalbininkų, bet kuriu viena. Tačiau šis galerijos pavadinimas, ko gero, tiksliausiai apibūdintų mane, gal net labiau jo angliška versija: It’s never enough (pažodžiui – niekada negana).

***
Užverdama Indros ir Vilmanto namų duris, susimąsčiau apie balansą. Namuose Džiaugsmo gatvėje plika akimi pastebima pusiausvyra: čia išsitenka dvi išskirtinės asmenybės – nerimstanti, banguojanti, idėjomis kibirkščiuojanti Indra, kuriai niekad nebus gana džiaugsmo, spalvų bei emocijų, ir ramus, filosofiškai mąslus bei šiek tiek ironiškas Vilmantas, kuriam liūdesys nesvetimas, tačiau tai ne dažas – prie rankų nelimpa.

2017-12-20