fbpx

Nepriklausomiausias iš nepriklausomų

Stasys Baltakis

Dažnai, kalbant apie vieną ar kitą režisierių, studentų klausiu: „O ką norite žiūrėti šito autoriaus? Ką matėte ano?“ ir, mano džiaugsmui, jie jau nemažai žino. Tada suku galvą, kokį „šviežesnį“ filmą parinkus – gi su Halu Hartley tos problemos niekad nebuvo. Halas – mažai žinomas ir nepakankamai įvertintas režisierius ne tik Lietuvoje, bet veik visur, netgi gimtojoje Amerikoje, ir ne tik dabartinei jaunųjų, bet ir mano, 50-mečių, kartai jis yra negirdėtas. Anksčiau, kai legaliai gauti H. Hartley filmų buvo neįmanoma, pats režisierius prašė platintojų, įsigijusių teises į jo kūrinius, sutikimo išleisti filmus savo lėšomis vien tam, kad žmonės galėtų juos rasti, netgi žadėjo atiduoti pelną, jei tokio bus. Atėjus VoD (video on demand) laikams, situacija pasikeitė – visus jo darbus galima pamatyti „Vimeo“, „Amazon“ ir kituose portaluose. Tiesa, režisierius susigrąžino ir turtines teises į savo filmus.

H. Hartley patraukia savita kino kalba: kitokiu ritmu ir aktorių vaidyba, kitokiais personažų impulsais reaguojant į aplinką. Jų reakcijos kartais labai netikėtos, o kartais – tokios kasdieniškos, kad pasidaro nejauku, jog tai vyksta kine, kur viskas, atrodytų, turėtų būti kitaip, nei gyvenime. Halo aktorių vaidybą netgi būtų galima pavadinti dirbtina, bet, sekdamas jų istorijas, be jokios abejonės tiki tuo, ką matai. Ir ne vien todėl, kad jie puikūs meistrai, bet ir todėl, kad viskas, kas vyksta aplink, yra labai nenatūralu, o filmavimo maniera – formali. Režisieriaus ir aktorių kūrybinis bendradarbiavimas – įstabus. Pastarieji, puikiai valdydami savo instrumentą – kūną, labai organiškai įsipina į kuriamą pasakojimo pasaulį. Dažnai H. Hartley filmuose pasikartojantys aktoriai yra tarsi savotiška jo trupė. Tai neretai pasitaiko ir kitų kino režisierių darbuose – juk žmogiška kviesti drauge dirbti tuos, ką pažįsti, žinant, kokiomis priemonėmis pasiekti norimą rezultatą. Taigi, dauguma aktorių keliauja iš vieno Halo filmo į kitą, o atsiradus naujam veidui, ypač jei aktorius sukuria ryškų vaidmenį, kaip, pavyzdžiui, Aubrey Plaza dramoje „Nedas Rifle“ (Ned Rifle, 2014), tai yra pastebimas įvykis ne tik filme – jis tampa šeimos / trupės nariu, suprantančiu „dirigentą“, atstovaujančiu naują atspalvį ir toną režisieriaus kūryboje. A. Plazos suvaidinta Sjuzan, pilna desperatiškos ir maniakiškos energijos tobulai „sukaltame“ tragiškame istorijos finale, yra bene įdomiausias kūrinio personažas.

Bet pakalbėkim ne apie „Nedą Rifle“, o apie pirmuosius filmus. H. Hartley išgarsėjo ir Amerikos nepriklausomo kino meistrų tarpe įsitvirtino savo kino juostomis „Neįtikėtina tiesa“ (Unbelievable Truth, 1989) ir „Pasitikėjimas“ (Trust, 1990). Jos panašios dirbtinumo, pakeltų tonų ir išaukštintų frazių maniera, tad, kai po kurio laiko bandai prisiminti filmus, jų siužetai ir įvykiai kone susilieja į vieną, tiesa, neišdildomą savo neįprastumu – gal tas išskirtinis, iki tol nesutiktas manieringumas ir sukelia šį panašumo pojūtį? Abu kūriniai nufilmuoti Lindenhurste, gimtajame režisieriaus miestelyje Long Ailende, abiejuose atstumtos paauglės vaidmuo parašytas talentingai tragiško likimo aktorei Adrienne’ai Shelly. Režisieriaus ir aktorės kūrybinė darna spinduliavo abiejuose filmuose ir spėju, kad Halo akiratyje nebūtų atsiradusios nei kita ryški žvaigždė Parker Posey, nei anksčiau minėta Audrey Plaza, jei Adrienne nebūtų rasta remontininko nužudyta savo name, kur tuo metu dirbo. Alfredo Hitchcocko scenarijaus vertas nusikaltimas, kai, perspėjusi devyniolikmetį statybininką, kurį pastebėjo vagiant iš jos piniginės, Adrienne’a buvo nužudyta, o po to, iš baimės būti apkaltintas, šis dar ir surežisavo savižudybę. Visa tai įvyko pradedančiai režisierei bebaigiant gerai kritikų ir žiūrovų įvertinto filmo „Padavėja“ (Waitress, 2007) postprodukciją (nufilmuotos medžiagos spalvų ir garso korekcijos darbus). Aktorės-režisierės filmas buvo pakviestas į „Sundance“ festivalį, ten sėkmingai parduotas platintojams ir rodytas kino teatruose, o 2016 metais, remiantis jo siužetu, pastatytas keturiais „Tony“ apdovanojimais nominuotas miuziklas. A. Shelley vyras, sėkmingas reklaminės agentūros vadovas Andy’is Ostroy’us, rūpinasi aktorės atminimu ir yra įkūręs jos vardo fondą pradedančioms talentingoms moterims režisierėms.

2017-12-20
Tags: