fbpx

Literatūra kaip vyrų žaidimas

Sandra Bernotaitė

Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James Wood

Šiomis dienomis itin retas ir vertingas yra Karlo Ove’ės gebėjimas būti visiškai čia ir dabar, sąmoningai suvokiant savo paties egzistenciją.
Zadie Smith

Kas, jeigu apie motinystę ir jos frustracijas dejuotų moteris, sudirgusi dėl to, kad reikia gaminti vakarienę ir skalbti, arba moteris, trokštanti tik užsidaryti kuriam laikui viena ir rašyti?
Siri Hustvedt

Prieš dešimt metų sėkmingą literatūrinę karjerą pradėjęs, dar gana jaunas (trisdešimt devynerių) autorius sėdo rašyti trečiojo romano, kurio jau laukė leidėjai, pasirinkęs temą – savo tėvo mirtį. Pradžioje jis mėgino kurti fikciją, naudodamas pramanytus vardus, perkeldamas asmeninę patirtį istorijon apie kitą žmogų, kitą šeimą ir tos šeimos netektį. Tačiau toks pasakojimas rodėsi netikras: „(…) mane vimdė vien mintis apie išgalvotą veikėją išgalvotame siužete, mano reakcija buvo fiziologinė“, – atviravo jis vėliau autobiografinio romano puslapiuose.

Ištiko krizė. Nepasitikėdamas romano forma apskritai, rašytojas kažko laukė. „Fikcija neturi vertės, dokumentinis pasakojimas neturi vertės. Vieninteliai žanrai, kuriuose mačiau vertę, kurie vis dar teikė prasmę, buvo dienoraščiai ir esė, literatūros tipai, kuriuose nereikėjo naratyvo, kurie buvo apie nieką, kurie buvo tik balsas, tavo paties asmeniškas balsas, gyvenimas, veidas, žvilgsnis, kurį galėjai sutikti. Kas yra meno kūrinys, jei ne kito žmogaus žvilgsnis? Nukreiptas ne virš mūsų, ne po mumis, bet tame pačiame akių lygmenyje. Menas negali būti patiriamas kolektyviai, niekas negali, menas yra tai, su kuo esi vienas. Sutinki tą žvilgsnį vienas.“

Karlas Ove’ė Knausgaardas nusprendė rašyti apie save. Jis sėdo ir dešimtyse puslapių išliejo paauglystės išgyvenimus. Tai buvo iš esmės tekstas apie nieką: jokio siužeto ar situacijų, tiesiog buitinės smulkmenos, kasdienybės realijos. Ir tik po šio išsiliejimo jis pradėjo rašyti apie tėvo mirtį – tokią pat tikrą, kaip gyvenimas. Reikšminga detalė: rašydamas naudojo tikrus vardus – pagaliau juk tai tekstai sau, o jei taip, viskas galima. Ir būtent toks pasakojimas skambėjo tikroviškai ir nuoširdžiai, atrodė gyvas ir vertas kitų dėmesio. K. O. Knausgaardas išsiuntinėjo eskizą keliems draugams, artimiesiems ir tik iš jų reakcijos suvokė, ką padarė. Dėl to, ką ir kaip jis parašė, vėliau teks samdyti advokatus ir gintis teisme.

Pasirodo, sakyti tiesą nėra visai legalu. Žmogus, gebantis būti kraštutinai atviras ir nuoširdus, nusipelno dėmesio, bet ir smerkiančiųjų daugėja proporcingai. Gali rašyti nuosavos gėdos kroniką, tačiau nesiek jos su kitų žmonių tikraisiais vardais.

Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

2017-12-20
Tags: