fbpx

Dvyliktasis

Erika Drungytė

Kartą pavasarį, stebėdama susigrūdusias, aimanuojančias, girgždančias, ūžiančias, rėkiančias Nemuno ir Neries santakos ledo lytis, galvojau, kaip jos, baisia jėga grūmodamos, priverčia išsigąsti, pajusti realiosios gamtos gaivalo galybę, savo bejėgiškumą ir menkumą, silpnumą ir trapumą. Bet kiekvieną kartą, kai tik stebiu, klausau, skaitau tai, ką vadiname menu, suprantu, kokia nenuraminama ir nesunaikinama yra žmogaus kūrybinė galia, nesiliaujanti tikėti fantazijos pasauliu, kurio nenugali nei šaltis, nei liūtys, nei sausra, nei ilgoji, niūrioji tamsos preliudija, koks beribis ir iš tiesų stebuklingas yra dvasios gebėjimas viską perkeisti. Radauskiškoji atsiribojimo nuo materialiosios tikrovės gaida, skambanti bemaž kiekvieno lietuvio galvoj, pažymėta balta pozityvumo spalva ir saldžiu malonumo kvapu, nėra neišmanėlio, nuo žmogiškųjų reikalų atsimetusio menininko atliktas aktas, o mestas burtas. Jis ne mažiau stiprus už Hario Poterio šeivamedžio lazdelę, nes suprantantys, kokių galių įgyja tam burtui atsiduodami, neužkibs ant daiktiškų pavidalų iliuzijos, ir, drąsiai žengdami lyg kūlgrindomis pelkėje, nesibaimins įkliūti į ant vieškelių, takelių ir takų paspęstą tinklą. Net jei dabar kikendamas ir skaudžiu plaktuku kaldamas į pačius paširdžius mefistiškasis budintysis rėks – tu seniai tinkle, google tinkle, facebook tinkle, valstybės duomenų bazės tinkle – burtažodis „pasauliu netikiu“ iš karto nuneša į kitiems nepasiekiamą kalną, kuriame vien tik aš ir Aš.

Jei žmogaus kūnas išeina anapilin, na, kažkur kitur, kur nėra fizinių nepatogumų, apribojimų ir ribotumo, tai kultūros žmogaus gebėjimas su visu kūnu būti ir kitoje dimensijoje yra kasdienis reiškinys, apie kurį mažai kalbama, nors vėlgi, to paties budinčiojo reakcija, ištrykštanti patyčiomis, atmetimu ir panieka, atribojimu nuo daugumos, rodo, kad tas kažkas egzistuoja, siutina ir sukelia diskomfortą, nes niekaip neįdaiktinama, neapskaičiuojama, nevaldoma, nesusisteminama. Taigi ir neįtinklinama. Todėl vertinama kaip grėsmė.

Kultūros žmogus niekada nebuvo ir nebus patogus, jį sunku prijaukinti, o tariamas sėkmingas integravimas į daugumą visada baigiasi kūrėjo pasipriešinimu, vienuolyste arba savinaika, vadinasi, sistemos fiasco. Vienas gražiausių mitų apie žmogų, kalbėjusį metaforomis, vaikščiojusį vandeniu, iš šventų vietų vaikiusį netikėlius ir perkeitusį mirtingumo sampratą, yra visų kitokių tikrovės atspindys, o dar tiksliau – ir yra pati tikrovė. Atsistoti šalia to žmogaus, vaizduotis tikinčiu, jog esi tame kažkame, ko iš tiesų nesupranti ir bijai, ir būti tuo žmogumi – dvi skirtingos egzistencijos galimybės. Todėl galiausiai, kai budintysis supranta, kad tas žmogus, net ir atvarytas į dykumą, jam nenusilenks, dažniausiai išsiima ginklą ir šauna, bent taip garantuodamas sau triumfą. O vis tik buvo ir yra kitokių, kurie, pasiūlę auksą, nusilenkia patys, pelnydami pagarbą ir išvengdami amžinosios užmaršties. Tokie bus supratę, kad „pasauliu netikiu“ yra tik viena dalis burtažodžio, kuris neveikia be antrosios – „pasaka tikiu“.

2017-12-24
Tags: