fbpx

Zita Bružaitė: „Esu žaismingo gyvenimo šalininkė“

KALBINA ALFREDAS KUKAITIS

Kompozitorė Zita Bružaitė – neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų. Vis dėlto svarbiausia, kad tai džiaugsminga, šviesi, spalvinga, energinga muzika.

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis apsisprendėte būti kompozitore?

Pabandysiu apibendrinti atsakymą taip, kad jis tiktų į tokio klausimo „balą“ puolusiam… nebūtinai kompozitoriui. Dažnai savęs klausdavau, kur buvo ta pradžia, koks momentas ir kodėl būtent jis tapo lemtingu mano pasirinkimui? Radau save įvairiuose šaltiniuose piešiančią priežasčių voratinklius ir supratau, kad vieną kartą išryškinu konkretų atvejį, t. y. asmeninį išgyvenimą, patirtą dar vaikystėje, kitą kartą – susiklosčiusias aplinkybes ar aplinką, trečią – susitelkiu į žaismės, pastabumo (gamtai, santykiams, pamatytiems ir išgirstiems potyriams) nuotrupas, virtusias garsais. Kalbant aiškiau – išgyvenimas ir patirtis, aplinka ir aplinkybės, galiausiai – fiksacija visa ko, kas mus supa ir bent trumpam įskelia kibirkštį… tapo mano apsisprendimo generatoriumi. Pasakysite, kad tai, ką išvardinau, būdinga ne tik kūrėjams? Tiesa. Tačiau reikėtų pridėti norą tapti metraštininku… garso ar vaizdo, žodžio ar judesio. Tie metraštininkai ir yra kompozitoriai, rašytojai, dailininkai, fotografai, tik kiekvieno „rašikliai“ – skirtingų technologijų.

Todėl mano atsakymas labai sunkiai dera su užduotu klausimu, kuriame įvardinamos aplinkybės. Apsisprendimą lydi virtinė fatališkų ir blaivių bei nuoseklių veiksmų. Kuris jų yra pirmas – tik Aukščiausiajam žinoma… Vakar į šį klausimą apskritai nesugebėjau ir nenorėjau atsakinėti, rytoj gal minėsiu liudijimus, paremtus datomis, nuorodomis, o šiandien tiesiog ranka išvedžiojo: …belarus gama improvizacija pokštas prietema vienuma skyrybos strielkūnas daina nida karas marmuras kelias salė barakas mačernis altas skaičiai ledas laiškai staklės nepasiekiama teatras bachas vienkiemis ory altorius vynas mirjama pabėgimas klimtas…

Manoma, kad pirmoji istorijai žinoma muzikos kūrėja buvo Antikos poetė Sapfo. Deja, to meto muzikos pavyzdžių neišliko. Vėliau kiekvienoje epochoje gyveno ir muziką rašė dešimtys moterų. Žinia, nė vienos jų nėra tarp didžiųjų klasikų. Nekyla abejonių, kad ženklia dalimi tai lėmė patriarchalinė sankloda. Nuo praėjusio šimtmečio situacija pakito. Smalsauju: ar kolegų kūrybos besiklausydama, atskiriate (išskiriate) moteriškąjį pradą nuo vyriškojo?

Kartais pagalvoju, kad, atsakę į daugumą klausimų apie iškilius muzikos klasikus, pradėsime nuosekliau domėtis moterų kūryba. Paslapčių fondas, kurį mums nuolat atveria įvairių sričių mokslininkai, pamažėl senka, tačiau vis tiek norime jų ieškoti, o atradę – interpretuoti, analizuoti. Tad šioje srityje matau vizionierišką perspektyvą, garantuojančią tyrėjams (sociologams, menotyrininkams, antropologams ir kt.) ilgalaikes veiklas. Čia pat susivokiu, kad nors kalbant dažnai išsprūsta visiems suprantami apibūdinimai „labai moteriška“, „vyriška logika“, man tokia klasifikavimo forma nėra svarbi. Gal todėl, kad kažkiek suvokiu praėjusių šimtmečių sociokultūrinius kontekstus, priežastis (kodėl jie, o ne jos?), ir tarsi to pakanka… Taiklesnė šio klausimo atsklanda iš mano varpinės būtų paprasta ir lakoniška: kolegų kūrybos lytiškumo neišskiriu, tačiau galiu nujausti… Ir tai nutinka ne tik muzikoje, bet ir kitur – dailėje, kine ir ypač – literatūroje. Kartais visuma, o kartais – kelios detalės išduoda autorių, t. y. arbą .

Kuri praeities epocha artimiausia Jūsų kūrybinei estetikai? Kodėl? Glaustai tariant, kuriame šimtmetyje Jums kurti būtų jaukiau, mieliau (žinoma, jei laiko mašina suteiktų pasirinkimo galimybę)?

O… Kaip atsakant neįsitraukti į pernelyg ilgus ekskursus? Man regis, būtų jauku ar jaukiau, kur yra daugiau erdvės, neskubos, apribojimų ar net draudimų. Būtent pastarieji sudaro didžiausią prielaidą paslaptingumui, o tai yra vienas iš svarbiausių kūrėjo sėkmės receptų… Todėl gal jau galėtumėte numanyti, kad labiausiai mane traukia seniausios epochos. Pasirinkčiau viduramžius, ankstyvąjį Renesansą. Tačiau ne čia, o kažkur Portugalijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje… Apie tai nemažai žodžių esu pažėrusi, o ir muzikos elementus kūriniams dažnai renkuosi iš nutolusio laiko gudrybių, tarkim – Guido d’Arezzo improvizacijos praktikos, Josquino des Prezo iš balsių ištrauktos temos („Missa Hercules dux Ferrariae“) pavyzdžio ir pan. Iš jų išmokau net į instrumentinius kūrinius sudėti savo mintis, padaryti savotiškus muzikinius sekretus ar kriptogramas, sudėjusi – užsimiršti… Čia tarsi koks slėpinys ar dienoraštis, kurio man niekada daugiau neprireiks, o ir nenorėčiau, kad kiti jį perskaitytų, tačiau toks „kodavimas“, man regis, įmagnetina muzikos turinį ir mistine, ir energetine prasmėmis. Ypač kai visuma suskamba sėkmingai.

Pastebiu, kad Jūsų kūrybos įvairovėje išsiskiria ženkli dalis kompozicijų, kurioms būdinga grakšti žaismė, aktyvus ritmiškasis pradas. Ar galima manyti, kad Jums svarbi vienokių ar kitokių šokių raiška?

Tikriausiai tokią išvadą perša ir kūrinius pristatantys pavadinimai. Šiandien pagal juos tikriausiai jau galėčiau sudaryti „dance“ seriją: „Dance Macabre“, „Dance in Re(d)“, „Dance in Blue“, „Fading Dance“. Šioms įžvalgoms neprieštarauju, nes net ir lėtesnio pobūdžio kompozicijose man svarbus ritmo piešinys – plastiškai nuoseklus ar aktyvus. Kita vertus, nors liūdesio akimirkos užklumpa palyginti dažnai, esu žaismingo gyvenimo šalininkė. Jei susiduriu su „raidės“ sistema, rėmais ar „įrėmintais“ žmonėmis, mane apima totali desperacija. Nors kartais mano šokio natos gali lengvai suklaidinti… Tačiau nenoriu nieko užgriozdinti savo prasmėmis ir aiškinimais, tik savaip gelbėjuosi žaisme.

2017-12-20
Tags: