Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius. Tomo Kaunecko nuotrauka iš „Vilnius City Opera“ archyvo
Parengė Sigita Ivaškaitė

Aukščiausia operos klasė ir šaldytuvai

Operos dirigento ir režisieriaus santykis – vienas sudėtingiausių scenos ir muzikos menų istorijoje. Ne visi gali sutarti, o apie du dešimtmečius trunkančias kūrybines partnerystes vargu, ar dažnas yra girdėjęs. Dalia Ibelhauptaitė (D. I.) ir Gintaras Rinkevičius (G. R.) – viena iš retų išimčių. Jų ambicijos, užaugusios sėkmingai debiutuojant užsienyje, susitiko 2000 m. Trakų pilyje statytoje Giuseppe’ės Verdi’o operoje „Kaukių balius“. Tačiau tai nebuvo laiminga ir paprasta istorija, – veikiau sunkaus, bet kūrybinės laisvės pripildyto kelio pradžia. Apie ją ir esminius pasirinkimus statant alternatyvų „bohemiečių“ operos pasaulį išskirtinį duetą MO muziejaus ir „Vilnius City Operos“ (VCO) parodos „Iš tos operos“ atidarymo renginyje kalbino Julijus Grickevičius (J. G.).

J. G.: Pradėsiu nuo klausimo abiem: minėjote keturiolikos metų sukaktį, bet matyti labai ryškus dvidešimtmetis…

D. I.: Tai – meilės dvidešimtmetis.

J. G.: Gerai, tuomet „bohemiečiams“ yra keturiolika metų, o „Vilnius City Operai“ – aštuoneri… Bet aš norėčiau grįžti į meilės istorijos pradžią. Štai 2010 m. platintame pranešime spaudai jūs pasakojate apie savo pirmąjį bendrą kūrybinį darbą 2000-aisiais: „Mūsų „Kaukių balius“, ko gero, pirmasis spektaklis XXI a. Lietuvoje, kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), bet jo nepriėmė.“ Tęskite.

D. I.: Teatras iškėlė, sakyčiau, ypatingas sąlygas. Man buvo pasakyta, kad jeigu diriguos kitas dirigentas, spektaklį priims. Tuo metu Gintaro į teatrą tiesiog neįleido – jo visiškai nekentė.

G. R.: Matot, mano kelias irgi ne visada buvo rožėmis klotas. (Juokiasi.)

D. I.: Taip! O aš buvau labai nustebusi, nes man atrodė, kad Gintaras yra geriausias, fantastiškiausias dirigentas, tikra superžvaigždė. Tuomet pasakiau, jog esu iš tų žmonių, kurie, išėję į karą su savo snaiperiais, kartu su jais ir grįžta, arba negrįžta visai. Taigi, šios sąlygos mes nepatenkinsime. Po kelių dienų man paskambino ir pareiškė, kad „Kaukių balius“ neatitinka Lietuvos nacionalinės operos vertybių, yra per daug šiuolaikiškas ir teatre rodomas nebus. Taip ir liko, kol į teatrą neatėjo Gintautas Kėvišas.

J. G.: Tęsiu toliau: „Kita vertus, kai „Kaukių balius“ grįžo į LNOBT, nebuvo jokių ateities planų. Jau turėjau važiuoti namo į Londoną ir G. Rinkevičius sumąstė tokį dalyką… Dieną prieš man išvažiuojant, jis mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospekte.“

G. R.: Viskas įvyko gana spontaniškai, sutikau Dalią eidamas Gedimino prospektu ir pagalvojau, kad mes Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre (LVSO) norėjome statyti Ruggero Leoncavallo „Pajacus“.

D. I.: O man labai patiko dirbti su Gintaru ir aš į tą kavinę užėjau.

J. G.: Tęsiu, kaip užkadrinis balsas: „Klausau, klausau, tik spėjau pagalvoti, kad tie [Kongresų] rūmai – cementinis sumuštinis kažkoks.“

D. I.: Iki šiol taip galvoju!

J. G.: „Vis sakiau „ne“. Tada Gintaras nupirko man tris pyragėlius.“

D. I.: Iš pradžių nupirko vieną, tada – dar vieną. Jis viliojo iš lėto, kad negaučiau cukraus šoko.

J. G.: „O po „Pajacų“ nutarėme statyti Giacomo Puccinio „Bohemą“. Visada norėjau ją sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, apie Paryžių, apie tai, kad esi vargšas, bet turi nepaprastai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas.“

D. I.: Manau, labai svarbu pasakyti, kad po „Kaukių baliaus“ mes tikrai norėjome dirbti kartu. Sutapo mūsų energetika ir mintys. Gintaras – pirmas mano sutiktas dirigentas, kuris dirigavo dramą, spektaklį, neužsidarė savo muzikoje. Man tai buvo labai svarbu.

Būkim biedni, bet teisingi: mes neturėjome vietos nacionalinėje operoje, ten buvo iškeltos sąlygos, kurių laikantis, Gintarui būtų tekę palikti LVSO, o tai – tas pats, kaip nužudyti savo vaiką. Todėl reikėjo sukurti alternatyvą. Su mūsų profesine patirtimi ir pasiekimais, neturime kur nors prašytis. Iš esmės, jei kūryboje norisi būti, dirbti kartu, tą galima daryti bet kur, – tuomet nereikia nei raudonų kilimų, nei krištolinių sietynų.

Pažvelgus atgal manau, kad G. Kėvišas, po „Kaukių baliaus“ nepriėmęs mūsų su Gintaru į teatrą kaip sau lygių kūrėjų, padarė vieną esminę klaidą. Mes būtume buvę killer combo. Jei tai būtų įvykę, su mūsų energija ir kontaktais LNOBT tarptautinėje arenoje būtų švietęs žymiai ryškiau. Juk pirmieji režisieriai, kurie atvažiavo į Lietuvą – Francesca Zambello, Anthony’is Minghella – mano artimi draugai… Bet ten ryškėjo vienvaldystė. Kita vertus, žiūrovai ir solistai iš mūsų skilimo tik išlošė.

Taigi, atsirado noras pastatyti „Bohemą“ su jaunais talentais, nes matėme, kiek jų Lietuvos operoje ir kad jiems čia taip pat nebuvo vietos. Jei būdami jauni žmonės negauna galimybių, jie išvažiuoja jų ieškoti užsienyje, kaip daugelis ir padarė.

G. R.: Pirmiausia, labai norėjosi kūrybinės laisvės. Vėliau teatras dar kvietė, juk mes su Dalia ir prie „Likimo galios“ dirbome. Bet tik su LVSO buvome laisvi rinktis bei kurti, nors ir ribojo tam tikri finansiniai suvaržymai, kurių „tikrame“ teatre būtų galima išvengti.

O Kongresų rūmų scena… Yra taip, kaip yra – akustika prasta ir LNOBT, ir Kongresuose, bet čia viskas arčiau žiūrovo. Galbūt tai – didelis pliusas. Pradėjome nuo „Pajacų“, o po to Dalia pagalvojo, kad gal ant tos pačios „dėžės“ galima pastatyti antrą aukštą ir padaryti „Bohemą“… Iš pradžių svarstėme, bus 3 spektakliai ar 4, o pasidarė 50…

J. G.: Jūs paminėjote pirmą kriterijų, jog „Bohemoje“ turi vaidinti jauni žmonės, nes toks siužetas. Pradėjote nuo operos, kuri yra optimali klausytojui savo trukme, turi efektingą ir aiškią istoriją. Tada sekė W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“, o vėliau ėmėtės tokių darbų ir kompozitorių, kurie Lietuvoje nebuvo statyti, kaip Leošo Janáčeko „Katia Kabanova“. Galų gale priėjote iki „Toskos“, „Pikų damos“… Kaip susidėliojo toks kontrastingas operų sąrašas?

G. R.: Kai Dalia atvažiuoja, ji baisiai užimta: skuba į krūvas susitikimų, dirba po 16–17 ar daugiau valandų per dieną ir vis neturi, kur gyventi. Tad keletą kartų ji svečiavosi ir mūsų šeimoje. Buvo mūsų, kaip pati sakydavo, kvarterantas.

D. I.: Ant stogo gyvenau pas Gintarą kaip Karlsonas!

G. R.: Ir tada mes tikrai turėjome labai daug laiko, galėjome diskutuoti ir šnekėtis kūrybinėmis temomis. Tą metą visad prisimenu su dideliu džiaugsmu ir meile. Buvo tiesiog faina.

D. I.: Buvo fantastika. Tada sugalvojome daugybę projektų, labai daug idėjų gimė vidury nakties iš tokių tikrų ir paprastų pokalbių. Ne paslaptis, jog mes turime ilgą operų, kurias norime pastatyti, sąrašą, bet rinkdamiesi kūrinius pirmiausiai orientuojamės į atlikėjus. Dažnai imamės to, ką mūsų solistams būtų įdomu atlikti, arba to, ką jie atliko pasaulyje ir dabar nori parodyti Lietuvai.

Repertuarą taip pat sudarome kaip profesionalus A klasės operos teatras – žiūrovui suteikiame absoliučią įvairovę, leisdami jam susipažinti su naujomis populiarių operų interpretacijomis. Nors, kalbant apie „Bohemą“, kai jos ėmėmės, Lietuvoje ši opera nebuvo statyta 20 metų. Visai kaip ir kiti žinomi kūriniai: „Faustas“, „Trubadūras“ ar „Toska“. Ir, žinoma, kolektyvas būtinai turi atlikti kūrinius, kuriuos vadiname „gurmanų serija“. Tokia buvo „Katia Kabanova“ ir joje geniali Katia – Aušrinė Stundytė, Camille’io Saint-Saëns’o opera „Samsonas ir Dalila“ su Justina Gringyte, Lietuvoje nerodyta nuo 1934 m., bei, žinoma, Claude’o Debussy „Pelėjas ir Melisanda“.

Žymos: