Beveik tris dešimtmečius dirbanti dr. Jurga Bagdzevičienė yra cheminių tyrimų specialistė: restauravimo technologijų ekspertė tiria archeologinius radinius, istorinius objektus iš metalo ir tekstilės, tapybos darbų technologijas, analizuoja gamtinius dažiklius. Taip pat ji – monografijų autorė, skelbianti mokslinius straipsnius Lietuvos ir užsienio leidiniuose. 2019 m. mokslininkė Kultūros ministerijos apdovanota už muziejų vertybių restauravimo darbus. Šiuo metu dr. J. Bagdzevičienė dirba Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre bei dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Paminklotvarkos katedroje, kurioje ir susitikome pokalbiui apie dažnai nepastebimą, bet itin sudėtingą restauratoriaus darbą.

Ką apie jūsų veiklą ir jos specifiką turėtų žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus?

Meno kūrinių restauratoriaus profesiją išties galima įvardyti kaip unikalią ir tarpdisciplininę, apimančią labai platų žinių ratą – tiek meno, tiek istorijos bei technologijų sritis – ir turinčią glaudų ryšį su gamtos mokslais plačiąja pras­me. Iššūkių specialistui, pasirinkusiam šią sritį, kyla dėl poreikio giliai įlįsti į chemiją, fiziką, biologiją, nes meno kūrinys, norom nenorom, turi būti įvardintas ir kaip fizinis objektas, sudarytas iš tam tikrų medžiagų, laikui bėgant natūraliai senstantis, yrantis. Dėl to keičiasi jo savybės, vaizdas, struktūra, pavyzdžiui, tapybos darbo pigmentų spalva blunka, kinta ir mūsų dienas pasiekia jau paveikta laiko.

Restauratorius savo darbą – kūrinio atgaivinimą – pradeda nuo jo struktūros, technologinių sukūrimo aplinkybių pažinimo bei vizualios objekto būklės įvertinimo. Kitas žingsnis yra kreipimasis į restauravimo technologus – chemikus, kurie padeda nustatyti kūrinio medžiaginę sudėtį ir ją išanalizuoti. Kultūros vertybių technologiniai tyrimai apima darbų sandaros ir technologijų apibūdinimą, panaudotų medžiagų identifikavimą (pigmentai, rišamosios medžiagos ir kt.), vykstančių senėjimo procesų charakterizavimas pasitarnauja kūrinių datavimui, jų kilmės ir autorystės nustatymui, padeda atskleisti falsifikatus bei klastotes. Tyrimų duomenys suteikia galimybę įvertinti objektų būklę, nustatyti konservavimo ar restauravimo tikslą, paskirti bei pritaikyti naujas procedūras ir medžiagas, skirtas individualioms problemoms spręsti.

Esate sakiusi, kad svarbus ne tik tyrėjo talentas, bet ir kūrybiškasis elementas. Kaip šiame darbe atsiskleidžia kūrybiškumas?

Kartais kūrinys atkeliauja be jokios metrikos, su savo, kaip daikto, istorija, kuri nėra patvirtinta ar dokumentuota. Susidūrus su tokiu objektu ir žvelgiant į jį tyrėjo akimis, vyksta pirminė pažintis; jos metu formuojama tyrimo eiga, o tai kartais atliekama labai laisvai ir improvizuotai, nes nėra griežtų taisyklių, nustatančių, koks galėtų būti pirmas žingsnis. Kūrybiškumas ir pasireiškia tyrėjo sprendime, kurią vietą „krimstelti“, kad paėmus aguonos grūdo dydžio mėginį būtų gauta maksimaliai daug informacijos apie kūrinį. Pavyzdžiui, būna tokių atvejų, ypač istorinėje XVIII ar XIX a. portretinėje tapyboje, kai darbai skleidžia tam tikrą energiją (nors tai ir gali skambėti kiek mistiškai). Pasitaiko, suku ratus aplink, nerandu priėjimo prie kūrinio ir suprantu, kad tą dieną mėginio neimsiu, sugrįšiu rytoj (žinoma, jei yra tokia galimybė). Ta energija – lyg kūrinio aura, prašosi susidraugavimo.

Labai žmogiškas, net betarpiškas santykis, bet tyrėjo darbas, regis, yra tarytum įsiterpti į kūrinį, jį „pažeisti“?

Taip, bet dažniausiai taikomi nedestruktyvūs tyrimo metodai, mes juos vadiname fizikiniais. Pasitelkiamos tam tikros fotografavimo technikos, panaudojant ultravioletinius, infraraudonuosius spindulius, ar rentgenografinis tyrimas. Tai suteikia žinių apie objekto būklę, suirimo laipsnį visiškai neimant mėginio, taip pat atskleidžia mažiausius jo technologijos ypatumus. Ultravioletiniais spinduliais apšvietus tapybos ar grafikos darbus, stebimas autentiško ar nevienalaikio lako, dažų švytėjimas, kuris parodo vėlesnius pertapymus, gali išryškėti įrašai drobėje, signatūros, išblukę dokumentų tekstai. Rentgeno spinduliai padeda pamatyti vidinę tiriamų objektų struktūrą. Tapybos kūrinio rentgenogramoje išryškėja paveikslo pagrindas, dažų sluoksniai, grunto ir dažų ištrupėjimai; tai leidžia daryti išvadas apie kūrinio būklę, menininko potėpio ypatumus, kompozicijos ir formos pakeitimus. Šie metodai labai patogūs ir nekenksmingi, o gaudamas bendrą informaciją restauratorius mato, kokios yra tapybos netektys, užtapymai, kompozicijos pakeitimai.

Kita kūrinių tyrimų kryptis – cheminė analizė. Jai priklauso medžiagų nustatymas, kuris atliekamas intervenciškai, arba, kaip mes sakome, iš minimalaus mėginio. Pavyzdžiui, jeigu tiriama tapybos pagrindo drobė, kelis plaušelius imame viena, kelis – kita kryptimi ir atliekame morfologinę pluošto analizę mikroskopu prie 200–400 kartų didinimo, tiksliai identifikuojant, ar pluoštas yra linas, kanapė, medvilnė, džutas ar kt. Intervencija minimali, o rezultatas tikslus. Dažų sudėtis nustatoma lygiai taip pat: paėmus aguonos grūdo dydžio mėginį, iš jo analizuojami gruntas, pigmentai ir rišamosios medžiagos, daromi tam tikri skerspjūvių mikrošlifai, atspindys konkrečios kūrinio vietos struktūrą – dažų sluoksnių eiliškumą, storį, pigmentų spalvas ir kt. Taip įvertinama, ar nėra užtapymų. Be jokios abejonės, vieno mėginio išsamiam apibūdinimui nepakanka, bet siekiame kuo mažesnio poveikio kūriniui.