fbpx

MENAS PASIENYJE. KAPTARIŪNŲ MENO KAIMO ISTORIJA

Maria Gulina

Kaptariūnai – mažulytis kaimelis prie pat Baltarusijos–Lietuvos sienos. Kažkada jis buvo praktiškai Vilniaus priemiestis – lietuvių bohema čia turėjo vasarnamius, tvyrojo itin kūrybinga atmosfera. Atsiradus sienai, susidarė visos sąlygos Kaptariūnams ilgainiui išnykti gamtoje, tapti namais šalia besiganančioms stirnoms, šernams ir briedžiams. Tačiau dailininko Arturo Klinau ir jo draugų svajonės virto tikru meno kaimu kultūrų pasienyje, kuriame vyksta tarptautiniai literatūros, kino ir teatro festivaliai.

Nuoroda: Kaptariūnai (Каптаруны) – Baltarusijos kaimas Vitebsko srities Pastovio rajone (Па­стаўскі раён). Artimiausias didesnis miestelis – Lentupis (Лынтупы), turintis pusantro tūkstančio gyventojų. Arturas Klinau – baltarusių menininkas, visuomenės veikėjas ir rašytojas, žurnalo „PARTisan“ apie šiuolaikinį Baltarusijos meną leidėjas. Jis yra sukūręs bestseleriu tapusį gidą „Minskas. Saulės miestas“ (Мінск. Горад Сонца), romanus „Šalom“ (Шалом, išleistas vokiečių ir rusų kalbomis), „Stiklo tara“ (Шклатара, knyga 2014 m. pelnė Ježio Giedroico literatūrinę premiją). Kaptariūnuose taip pat gyvena teatro kritikė ir kuratorė Tania Arcimovič, leidėjas Igoris Logvinovas, žmogaus teisių aktyvistė Jelena Tonkačiova ir kiti Baltarusijos visuomenės veikėjai.

Nuo Minsko iki Kaptariūnų – 200 kilometrų. Kelionėje sugaištame beveik keturias valandas, bet tik todėl, kad negalime susilaikyti pakeliui neužsukę į Krėvos pilį – pastovėti ant to paties bokšto, kuriame kadaise slėpėsi Vytautas, griuvėsių. Smurgainiuose (Смаргонь) tyrinėjame į pilį panašią kalvinistų bažnyčią su gynybinio tipo bokštu. Pravažiuojame ilgą, kablelį primenantį Svierių ežerą (Свір) ir bendravardę gyvenvietę su milžiniška didinga bažnyčia. Sustojame papietauti Komarove, čia kavinėje patys skaniausi bulviniai blynai. Judame pro Alšiavą (Альшэва), už kurios vingiuojančio ekotako „Mėlynieji ežerai“ (Голубые озера) pradžia užstatyta automobiliais, nors šiandien – šiokiadienis. Stabtelime pasigrožėti nuostabia Lentupio bažnyčia; jos kaimynystėje – maisto prekių krautuvė „Klubnička“. Tiesiai priešais pasienio perėją sukame į šoną ir už dešimties kilometrų žvyrkeliu pasiekiame kelionės tikslą.

Mėlynieji ežerai ir Naročiaus kraštas (Нара­чанскі край), regis, sutverti neskubriam, atsipalaidavusiam ir mąsliam gyvenimui, derančiam su gamta – kraštovaizdžiai čia tokie ramūs. Dėl natūralaus gėrio šios vietos jau seniai traukia aktyvius žmones, įkūnijančius savo iniciatyvas. Pakanka pažvelgti, pavyzdžiui, į Alšiavos dvaro istoriją: kadaise jo savininkas čia pastatė oranžeriją, parko labirintą, valčių prieplauką ir nemokamą mokyklą valstiečių vaikams. 1920-aisiais jis ėmėsi žuvų auginimo, sukūrė sudėtingą hidrotechninę sistemą iš 10 tvenkinių (žiemą jie buvo naudojami kaip šaldytuvai žuvims), šliuzų ir požeminio vamzdyno, sujungto su Strėčios upe (Страча). Krintantis šios upės užtvankos vanduo tiekė energiją malūnui, elektrinei ir lentpjūvei, iš kurios mediena upe buvo plukdoma į Europą. Tokių žinių čia galima rasti apie kas antrą dvarą.

Panaši istorija šiuo metu kartojasi Komarove, kuris galėjo likti paprastu kaimu, tačiau vienos šeimos – Alos ir Eduardo Voicechovičių, nusprendusių Komarovą paversti vieta, iš kurios jie nenorėtų išvykti – pastangomis čia atsirado šiuolaikiška gražaus interjero kavinė, puiki parduotuvė, nedidelė hidroelektrinė, o senajame dvaro ūkiniame pastate veikia kepykla. Lentupis taip pat turi kuo didžiuotis – čia vyko fotografijos parodos, keramikos festivalis, duris atvėrė kultūros ir švietimo centras „Kultivatorius“ (Культыватар). Kaptariūnai garsėja tarptautiniais meno festivaliais, ir būtent šis kaimas yra mūsų kelionės tikslas.

Abipus žvyrkelio, vedančio į Kaptariūnus, – miškai ir pelkės, kartais sublyksi ežeras. Kaimai, pro kuriuos važiuojame, stovi tušti, likusios vos kelios trobos, kai kurios – įgriuvusiais stogais. Kaptariūnuose žaliuoja didžiuliai medžiai, stūkso gražūs namai su pristatytomis terasomis, pavėsinėmis ir ūkiniais pastatais. Čia yra Arturo Klinau ir Tanios Arcimovič sodyba, svečių namai, teatras (taip!), „karčiama“ (namas-valgykla) ir pirtis. Apskritai, viskas, ko reikia patogiam gyvenimui kaime. Pradedame pokalbį.

Kaip viskas prasidėjo

– 2013 m. su režisieriumi Andrejumi Kudzinienka filmavome arthausinį filmą „Sunkus perkrovimas“ („Hard Reboot“) ir ieškojome gamtos – taip atsidūrėme čia. Nufilmavome reikalingas scenas ir, nors filmas taip ir nepasirodė didžiuosiuose ekranuose, ši vieta įkrito mano dūšion – tuo metu kaip tik ieškojau sau namo. Kaptariūnuose jau gyveno žmogaus teisių aktyvistė Jelena Tonkačiova, įsigijusi namą iš garsaus Lietuvos menininko Eugenijaus Cukermano. Kažkada jis čia turėjo vasarnamį. Nuo šio kaimo iki Vilniaus – 70 kilometrų, todėl galima sakyti, kad tai jau Vilnijos kraštas. Tiesą sakant, tai buvo Vilniaus priemiesčiai, kur daug lietuvių ir lenkų kūrybinės inteligentijos pirko vilas. Kaptariūnuose visada virė labai turtingas meninis gyvenimas. Čia atvykdavo dailininkai, poetai, garsūs muzikantai, pavyzdžiui, sovietinio džiazo trio – Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas, rašytojas Andrejus Bitovas. Mano pažįstamas vilnietis, išgirdęs, kad perku namą Kaptariūnuose, susižavėjo: „O-o-o, Kaptariūnai, atsimenu, kiek laiko praleidome čia, Cukermano viloje!“ Jau tuomet tai buvo nepaprasta vieta.

Vėliau atsirado siena, ir visi čia gyvenę išvyko į Lietuvą – paprastai jie ten mokėsi arba dirbo. Kai teko rinktis, pasilikti kaime ar grįžti į Vilnių, jaunimas išvyko. Liko senukai, kurie išmirė, ir apleisti namai. Net ir dabar, jei norėtumėte čia įsigyti sodybą, jos paveldėtojų tektų ieškoti Lietuvoje. Ištuštėjo ištisi kaimai, visas regionas. Gyvenvietė sumažėjo, nebebuvo kur dirbti. Žmonės išvyko į Pastovį ir Minską.

– Kaptariūnuose esama kažkokios magijos. Tai nepaliestos vietos. Kai kur žmogaus koja nėra žengusi: vienoje pusėje – siena, kitoje – pelkės. Čia neįmanoma patekti, tai unikali teritorija ir platybė gyvūnams bei paukščiams, kurių neįtikėtinai daug. Sodybon į svečius nuolat užsuka žvėrys: stirnos, briedžiai ir vilkai. Jei pateiktume palyginimą iš klasikos, tai yra tos vietos, kur galėtų vykti „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“. Kai dangus apniukęs, apylinkės tampa visiškai mistinės. Šias vietas būtų galima pavadinti baltarusiška Transilvanija. Rumunija turi grafą Drakulą, o mūsų herojus – meška-vilkolakis Lokis. Čia yra jo giminės šaknys. Garsiausia šios legendos versija – Mérimée novelė, o A. Kudzinienka pagal minėtą legendą sukūrė filmą „Masakra“. Tai labai paslaptinga vietovė, kartu čia – kupinas istorijos Vilnijos kraštas, kuriame būta daugybės dvarų, dabar virtusių griuvėsiais. Sostinė – visai arti, todėl ir šlėktos kūrėsi netoliese. Istorijos bei vietos energijos koncentracija šiame krašte visada buvo ir liko labai stipri.

2020-10-19