Henrikas Nagys ir Julius Kaupas Freiburge, 1948 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo
Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Daktaras Kripštukas vėl Kaune

Šiais metais Kauno kultūriniame gyvenime ryškiomis spalvomis nušvito išeivių rašytojo, literatūros kritiko, medicinos mokslų daktaro Juliaus Kaupo (1920–1964) asmenybė. Kartu su savo pasakų herojumi Daktaru Kripštuku jis sugrįžo į gimtąjį Kauną. Visus metus vyko, vyksta ir vyks šiam kūrėjui skirti renginiai, parodos, konferencija, jo pasakų knygos skaitymai. Autorius tarsi perspėja skaitytoją: „Tai nėra vaikiška knyga, ir tik dėl to turbūt smalsūs vaikai ją skaito, kad joje pilna keisčiausių nuotykių, nors jauniesiems skaitytojams simbolinė knygos prasmė paaiškės tik suaugus.“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas, eksponuojamas, populiarinamas rašytojo kultūrinis palikimas. Įžengus pro duris, lankytojus pasitinka realaus ūgio besišypsančio J. Kaupo atvaizdas, o trečio aukšto ekspozicinėje salėje veikia jo šimtmečio jubiliejui skirta paroda „Kalnų gatvės padauža“. Unikalios archyvalijos leidžia apžvelgti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią: Lietuva – Vokietija – Amerika. Parodos pagrindu tapo originalūs pasakų, novelių, literatūros kritikos, paskaitų, vertimų tekstai – rankraščiai; eksponuojamos nuotraukos, unikalūs dokumentai, memorialiniai daiktai – pypkės. Tyrinėjant rinkinį iškristalizuojami nauji gyvenimo faktai, veriasi netikėtos detalės, išryškinami kūrėjo pomėgiai. Dailė buvo viena iš J. Kaupo aistrų. Parodos meniniais akcentais tapo trys jo piešti paveikslai, dovanoti artimam draugui rašytojui Alfonsui Nykai-Niliūnui, kiti paveikslai liko žmonos Dalios Galaunytės-Kaupienės-Augūnienės ir dukros Jūratės namuose Amerikoje. Iš D. Kaupienės-Augūnienės pasakojimų sužinome, kad nuotaikingi piešiniai puošė ir jo kambarį Kalnų gatvėje, Kaune, kur kūrėjas gyveno prieš karą. Freiburge jų laikino buto sienas J. Kaupas buvo išpiešęs šelmiškais velniukais, kurie dominavo jo kūryboje. 1948 m. Vokietijoje išėjo šio rašytojo pasakų ir fantastinių istorijų knyga „Daktaras Kripštukas pragare“, pelniusi jam Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premiją. Pasakose žodžiais nutapytas mistiškas Kauno miesto gyvenimas, vykęs siaurose senamiesčio gatvėse, Pelėdų kalne, pakalnėse, paslaptingų namų požemiuose. Tekstuose žaižaruoja ir paties autoriaus romantiška siela. Tarsi įgudęs dailininkas jis lengva ranka, švelniai tapė poetinius vaizdus, persmelktus saikingos ironijos. Istorijų herojai drąsiai kaunasi už savo tiesas, brangindami gėrį ir grožį… Iškėlęs mintį, kad mirtis dėl gėrio – ne pralaimėjimas, o tik dar vienas laiptelis į Grožio pasaulį, autorius palieka sieloje ilgesingą liūdesį. J. Kaupas savo gyvenimu ir kūryba buvo artimas vokiečių romantikams, ypač Ernstui Theodorui Amadeus Hoffmannui. „Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo“, – rašė J. Kaupas.

Praskleidus turtingą kultūrinį paveldą, vertėtų pakalbėti apie tai, kas iki šiol nebuvo žinoma – J. Kaupo piešinius, sugulusius į laiškus artimam draugui, poetui Henrikui Nagiui. Juodu siejo ypatingas dvasinis ryšys, brolystės saitas. Laiške iš Freiburgo į Insbruką J. Kaupas rašė: „Kai Tavęs nėra, Henrikai, čia, Freiburge, aš jaučiu kažkokį keistą liūdesį ir kaltę, kad per mažai, – taip per mažai ir labai retai su Tavim kalbėdavau nuoširdžiai parodydamas širdį ir visa tai, kas man yra brangu. Tau, kuris esi geriausias mano draugas! Kiek daug kartų per dieną žmonės praeina šaligatviu vienas pro kitą, trumpam pasveikinę, ir praleidžia, galbūt, didelę ir vienintelę progą pasikalbėt, nusijuokt, kažką naujo atrast ir pajust kito žmogaus širdį plakant! <…> Du žmonės sėdi tolimuose miestuose ir rašo laiškus. Ir amžinybė slypi čia, čia pat – nes amžinybė nėra begalinis laiko plotis, bet čia pat esanti, dugno neturinti giluma, kuri taip nušvinta ir atsiveria mums, nors aš, kaipo šiaip jau kvailokas žmogus, negalėčiau išaiškint kokiu būdu. Pergyvenimui nereikia išaiškinimo. Baimė dingsta <…> ir lieka tik (nupieštas velniukas) laimė – primenanti tirštą saulės spindulį nušviestą metų…“

Žymos: