Kai „gyvai“ susipažinau su Nomeda, ji papasakojo istoriją, kaip savo gyvenamosiose Dusetose (tiksliau – jų „priemiestyje“ – Užtiltėje, nuo „metropolijos“ atskirtoje per Sartus tekančios Šventosios upės), visai šalia namų, prie kelio, bandė išsaugoti medžius. Kelininkai „valė“ ruožą prie Saukų sodybos, pažymėdami kelis pasmerktuosius ryškiais, fluorescenciškai oranžiniais taškais. Vakare tapytoja, slapstydamasi nuo pravažiuojančių automobilių šviesų, lyg kokia aštraus ir įtempto filmo herojė, tas nuosprendį ženklinančias dėmes trynė, šiūravo, brūžino žolių kuokštu, „apklijavo“ samanomis, žemėmis, šiaudais, pernykščiais lapais. Medžius Nomeda išgelbėjo…

Ši istorija charakterizuoja ne tik dailininkę, bet ir pačią jos kūrybą.

Nes, visų pirma, N. Saukienės tapybą galima pavadinti, apibūdinti, apibrėžti kaip žemišką. Tapybos technologijų vadovėliuose yra toks išsireiškimas „žemės kilmės pigmentai“ (atmintinai cituoju iš kažkelintaisiais parašyto Vlado Karatajaus vadovėlio „Tapybos technika“). Kalbama apie visokias ochras, umbras ir panašiai. Akivaizdu, jog N. Saukienės paveiksluose šie dalykai, – netgi kaip tam tikras koloristinis „cementas“, – egzistuoja. Tačiau esmė slypi netgi ne čia. Nomedos tapyba yra žemiška, nes žemė joje sutinkama kaip tam tikra substancinė sąlyga. Pradėkime nuo to, kad dailininkės (o automatiškai ir žiūrovo, nes šių eilučių autorius laikosi empatiškai kentaurinės tų dviejų skirtingų barikadų pusių simbiozės teorijos) žiūrėjimo taškas yra žemas. Tapomus objektus ji mato ne iš aukšto ar aukštai, bet iš jų pačių aukščio – kūrėja su savo personažais komunikuoja kaip lygi su lygiais. Manau, tai esminė tikrų, nuoširdžių, natūralių santykių sąlyga. Juk kaip galima pavaizduoti žydintį augalą, žvėrį (tegul ir tik jo kailį), vaiką ar net Mirtį (tegul tik kukliu kaukolės atributu), nebūnant lygiaverčiuose santykiuose su jais?

Antra, N. Saukienės kūryba, be jokių abejonių, yra susijusi su augalais. Turbūt daugelis iš mūsų ją ir pažįsta (ar tariasi pažįstantys) kaip gėlynų bei žolynų tapytoją. Fauna šalia floros čia regisi kaip kokie pipirai ar druska, suteikiantys vaizdo kritinei masei skonio bei, žinoma, gyvybės. Nors, kita vertus, dailininkė, empatiškai įsijausdama į augalų gyvenimus (manau, kad supras netgi tie, kas kruopščiai ir meiliai rūpinasi vazoninių gėlių auginimu, nekalbant apie visokius darželius ar daržus), juos nutapo taip, kad šie ne tik regisi, bet ir jaučiasi it kuo tikriausi žmonės.

Galima netgi sakyti, kad Nomeda tapo ne augalus. Ji tapo save ir savo aplinką – šeimą, artimuosius. Ne todėl, kad (et, būsiu familiarus) kokiame nors kere galima išvysti Šarūno profilį, Mykolo siluetą, Monikos portretą ar, juo labiau, pačios autorės atspindį. Galbūt netgi taip. Bet svarbiau, kad augalas N. Saukienės paveiksluose veikia kaip koks totemas, savo iš vidaus tvinksinčia gyvybe įkūnijantis konkrečius asmenis.