Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Julijus Grickevičius

VLADIMIRAS TARASOVAS: „MUZIKANTAS TURI SKAMBĖTI“

Su Vladimiru Tarasovu susitikome atnaujintuose Radvilų rūmuose, jo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ išankstinio atidarymo išvakarėse. Penki šimtai ištisą meno epochą atspindinčių darbų, kauptų penkis dešimtmečius, rado nuolatinius namus, tapo matomi visuomenei. O štai paties menininko buveinėje – kiek ramiau negu Radvilų rūmuose, kur į ekspozicijos atidarymą suplūdo kultūros ir meno šviesuoliai, zujo žurnalistai ir svarbūs lankytojai, kuriems suteikta teisė parodą pamatyti pirmiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kad kurdami šių darbų autoriai nesitikėjo oficialių galerijų sienų.

Vis tik pokalbiui pasirinkome tykesnius V. Tarasovo namus, jo studiją. Čia skamba Cannonballo Adderley’aus muzika, ilsisi keli mušamųjų komplektai. Stelažuose – dešimtys įvairių perkusijos instrumentų. Ant sienos pasitinka nuotrauka iš aštuntojo dešimtmečio pradžios – Duke’as Ellingtonas gastrolėse Maskvoje. Šalia džiazo metro matyti ir jaunas V. Tarasovas. Pokalbį atsitiktinai įrėmina Vilniuje viešintis teatro menininkas Janas Fabre’as, turime laiko iki pasimatymo su juo.

Nuo ko pradėti? Atsispirti nuo netrukus atsidarysiančios parodos? Nuo tuoj tuoj pasirodysiančio kūrėjo prisiminimų knygos „Būgnininko dienoraščiai“ vertimo į lietuvių kalbą? Beje, ji pirmiau buvo išversta ir išleista Japonijoje, bet tai – kita tema. Gal nuo paties garsiojo muzikantų trio? Arba nuo istoriškai tolstančių šešiasdešimtųjų? Dar galima pradėti nuo Archangelsko. Drauge su V. Tarasovu keliauti į menininko per pusę amžiaus pamatytą ir patirtą dailės, poezijos, muzikos pasaulį, susipynusį tik jam vienam žinomu būdu, papasakotą su tokiomis emocijomis, tarsi viskas būtų nutikę vakar.

Ne sykį pasakojote savo atvykimo į Lietuvą istoriją – jus pakvietė muzikantas Jonas Cijūnėlis, su orkestru viešėjęs Archangelske. Kokia buvo jūsų tėvų reakcija į persikėlimą, kaip pats jį išgyvenote?

Tuo metu tėvas jau buvo miręs, o mama šį sprendimą palaikė, nes puikiai suprato, kad Archangelske man nebuvo, ką veikti. Man reikėjo groti, tad, kai dar teturėjau trylika ar keturiolika metų, iš A. Kalatilovos Šiaurės liaudies choro (Северний народний хор имени A. Kалатиловой) muzikanto mama nupirko būg­nus „Asba“, visą komplektą. Kas vykdavo į užsienį, būtinai parsiveždavo, ką parduoti. Kai su Cijūnėliu persikrausčiau čia, į Vilnių, atsivežiau tą komplektą – puiki kokybė. Įdomu, kad mane likimas suvedė su Jacku DeJohnette’u, kuris irgi turėjo tokį pat „Asba“, o paskui, kai jau pasirašiau sutartį su „Sonor“ gamykla, mūsų instrumentai ir vėl sutapo. Sykį susitikę Londone, pamanėme, kad visą gyvenimą turėjome tokius pačius būgnų komplektus.

Taigi, mama puikiai viską suprato. Mano gyvenimas Archangelsko masteliu jau buvo pilnas: grojau klube, dramos teatre. Jei muzikantas tame mieste gali pasiekti kokią karjeros viršūnę, aš tą jau padariau, šešiolikos. Mama pati dalyvavo ansamblio „Nemuno žiburiai“ koncerte Archangelske. Tas kolektyvas buvo superinis, toks rinkinys iš visos Sovietų Sąjungos – Janis Lindos, saksofonininkas iš Lat­vijos, muzikantai iš Lietuvos… Aš – jaunas berniukas, mano mieste – geras bigbendas, o bigbendą mylėjau visą gyvenimą. Countas Basie’is, Duke’as Ellingtonas… Imti ir pagroti tą muziką. Aišku, buvo ir estradinių dainų, juk koncertavo sovietinis estradinis filharmonijos orkestras. Groti su gerais muzikantais – visada didelis malonumas. Cijūnėlis gavo mano adresą, anksti ryte mane susirado ir sako: „Važiuojam į Vilnių.“ Ir viskas. Mama dažnai mus aplankydavo, padėdavo prižiūrėti mano vaikus Mariją ir Petrą.

Kuo užsiėmė jūsų tėvai? Juk retas atvejis, kai gimdytojai palaiko savo vaiko norą profesionaliai muzikuoti.

Mano tėvai buvo labai geri. Tėvas – jūreivis, mama – drabužių dizainerė Archangelsko trikotažo gamykloje. Jie mane visada palaikė. Tiesa, troško, kad skambinčiau fortepijonu, bet pirštas buvo „nušokęs“. Sakiau, kad noriu mušti būgnus, dėl to devynerių ar dešimties klaviatūrą sudeginau. Buvau labai laimingas, visad jaučiausi mylimas.

Jie nebuvo tokie prosovietiniai, kaip mano brolis, komunistas. Mes su juo visada dėl to pykdavomės. Aš sakydavau: „Tu esi vienoje Kremliaus tvoros pusėje, o aš – kitoje.“ Kai baigėsi perestroika, atvažiavau į festivalį Archangelske. Brolis piktinosi: „Ką jie ten sugalvojo? Mes taip gerai gyvenom!“ Klausiu: „Tu partijos narys?“ – „Narys.“ – „Kiek metų?“ – „Na, keturiasdešimt.“ Sakau: „Paskaičiuok, kiek įnešei į tą partiją?“ Jis pradėjo skaičiuoti… „O ką gavai? Nieko. Žiūri televiziją, gryną propagandą, ir tiki viskuo, ką ten rodo.“

Kai grodavau „Interklube“ ar teatre, grįždavau vėlai, todėl negalėdavau paklausyti savo mėgstamos „Amerikos balso“ radijo programos „Time for Jazz“. Tėvai man kaskart ją įrašydavo savo „Dniepr“ magnetofonu. Spragteli, o ten – Sonny’is Rollinsas ar C. Adderley’us. Kai gavau Dave’o Brubecko albumą „Time Out“, kuriame yra Joe Morello solo „Take five“ (jį moku mintinai), mama vis tikrindavo, kaip tiksliai sugrojau.

Tais laikais turėjote „suvynioti“ žodį „džiazas“, jis nebuvo visai „legalus“.

Archangelskas dėl jūreivių buvo džiazo miestas. Čia Antrojo pasaulinio karo metu nesišlaistė vokiečiai, veikė perkeltos Anglijos, Prancūzijos, JAV ambasados, buvo įkurtos karinės bazės. Galėjai įsigyti „Marlboro“ cigarečių, konservų. Iš vaikystės prisimenu, iki kokių penkias­dešimt septintųjų nuo amerikonų likusioje parduotuvėje „Kelnės iš velnio odos“ pardavinėjo „Levi’s“ džinsus. Juos pirkdavo darbininkai, nes medžiaga – labai stipri. Žmonės į Archangelską atskrisdavo apsipirkti net iš Maskvos ar Leningrado. Sovietų valdžia čia atėjo gana vėlai, dvidešimt antraisiais ar ketvirtaisiais metais. Taigi, po karo aš, mažas berniukas, jau grojau būgnais, keturiolikos – priklausiau orkestrui „Interklube“, prieš tai – Pionierių namų džiazo orkestrui…

Jis taip ir vadinosi?

Taip, įdomu, kad Pionierių namai turėjo vaikų džiazo orkestrą.

Tiesa, juk pionieriai tais laikais kuravo džiazo festivalius…

Ten grojo toks Jura Levinsonas, saksofonininkas iš kino teatro „Šiaurė“. Kiekviename kino teatre grodavo orkestrai ir dažnai atlikdavo džiazą. Tada dar nebuvo „The Beatles“, nebuvo roko muzikos. Buvo geras „Time for Jazz“ (spragsi pirštais). Fantastiški laikai. Jūreiviai vis prekiaudavo – sutikdavome graikų, švedų, daug suomių. Mane jau atpažindavo, žinojo, kad mušu būgnus, o aš prašydavau atvežti Mileso Davis „Kind of Blue“, Johno Coltraino plokštelių.

Ir štai atvykstate į Vilnių. Gyvenate „Gintaro“ viešbutyje, 411 kambaryje. Koks jums pasirodė Vilnius po Archangelsko, kuris pagal jūsų pasakojimą buvo laisvas miestas?

Laisvas miestas, lyg koks San Franciskas. Aišku, apie San Franciską mes buvome tik girdėję. O Vilniuje prisimenu iš mano kambario atsiveriantį vaizdą: pro ketvirto aukšto langus matėsi raudoni senamiesčio stogai. Kaip tik kovo 8-oji, pilnos tulpių aikštės. Atvykusį mane vietiniai, Cijūnėlis prižiūrėjo. Juk atvažiavau į Filharmoniją, jau turėjau darbą. Tai Filharmonija man pusantrų metų nuomojo kambarį. Pirmas žmogus, kuriam paskambinau, buvo Laimis Martinkėnas, Vilniaus džiazo klubo pirmininkas, otorinolaringologas, labai garsus daktaras. Turėjau tokį lapą, kur surašyti visi Sovietų Sąjungos džiazo klubai. Pavyzdžiui, jei būčiau buvęs tokio klubo Archangelske pirmininkas, jame būtumėte radę mano adresą ir telefoną. Taigi, paskambinau, ir mes antrą mano atvykimo dieną susipažinome. Jis pakvietė mane į savo butą Muziejaus gatvėje, supažindino su Valdu Nėniškiu, ir mes trys iki šiol esame artimi draugai. Vėliau prisijungė Jonas Žiburkus. Mane priėmė ir Vilniaus dailininkų ratas. Dailė man artima nuo vaikystės, iš Archangelsko atsivežiau ne tik lazdeles, bet ir keletą paveikslų. Dauguma mano draugų suvalkiečiai, jie ir iš manęs padarė suvalkietį.

Taigi, Vilniuje turėjau gerą darbą orkestre, kur gyventi, buvau jaunas. Prašiau visų su manimi kalbėti lietuviškai, o šie atsakydavo, kad jiems reikia nepamiršti rusų kalbos. Taip juokaudavom.

Greitai išmokote lietuvių kalbą.

Gana greitai, žinoma, nesu naivus, turiu akcentą. Dar daugiau, pastaruosius keturiasdešimt metų beveik nuolat keliauju po JAV, pradėjau net mąstyti angliškai. Natūralu, kad išmokau lietuvių kalbą, – gyvenu Lietuvoje virš penkiasdešimties metų. Kai atėjau vadovauti Rusų dramos teatrui, man buvo keista, kad kai kurie žmonės, praleidę čia visą savo gyvenimą, nekalba lietuviškai.

Skaitydamas jūsų prisiminimus, pastebiu, kad Sovietų Sąjungoje visi pažinojo visus.

Tiesa, visi Vilniuje gerai pažinojo vienas kitą, žinojo, kas kolekcionierius, kas dailininkas, kas muzikantas… Mažas miestas.

Sostinėje toks vienas kitą pažįstančių žmonių traukos taškas buvo kavinė „Neringa“?

Pagrindinė!

Su kuo pradėjote groti?

Muzikavome su Griša Talasu. Situacija buvo tokia: mes grojome filharmonijoje, paskui kažkas paprotino direktorių, o gal jis gavo pastabą, kad mūsų orkestras ten atlieka amerikonišką muziką. Buvo liepta jį išformuoti. Tada mes kartu su J. Cijūnėliu dalyvavom konkurse į Radijo ir televizijos orkestrą, abu praėjom, jis – kaip dirigentas, aš – kaip būgnininkas. 1967–1968 m. grojau „Nemuno žiburiuose“, 1969 m. pradėjau muzikuoti „Neringoje“: aš, G. Talasas ir Algis Remeris arba Slava Ganelinas. Buvo du pianistai, o mes ritmo sekcijoje grodavome kas vakarą. Jeigu būtų atvažiavęs koks varanokas, vienoje vietoje būtų susėmę visą Lietuvos inteligentiją – Paulių Širvį, Tomą Venclovą su jo konjaku, Josifą Brodskį, kai atvykdavo į Vilnių.

Jūsų pasiklausydavo ne tik inteligentai.

Taip! Ten visur stovėjo magnetofonai. Kavinę atidarydavo tik dvyliktą valandą, o aš dešimtą ateidavau prasigroti, – turėjau raktą nuo durelių iš virtuvės pusės. Žiūriu, boksai atviri, du berniukai ir, Jesus Christ, krūva laidų, kažkokie mikrofonai… Na, aš lyg niekur nieko praeinu pro šalį. Galvoju, dabar jie mane sušaudys. Pradėjau mušti būgnus. Po penkių minučių – beldimas. „Taip“, – sakau. Užėjo, pradėjo kalbėti rusiškai: „Jūs kas?“ – „Muzikantas.“ – „O jūs kas?“ – „Mes elektrikai, – pareiškė. – O kaip čia papuolėt?“ Atsakiau, kad turiu raktą, aš čia dirbu. Ir viskas. Vėliau man architektas Algis Nasvytis papasakojo, kad ten, „Neringoj“, viršuj buvo kambarys – techninė patalpa, kurioje stovėjo magnetofonai, įrašinėjo KGB. Juk daug lietuvių giminaičių tuo metu gyveno Amerikoje, – kas atvažiuodavo į Vilnių, tuos išsodindavo po skirtingus boksus. Visi, kas dirbo „Neringoje“, buvo susiję su ta organizacija.

Kada užčiuopėte, kad formuojasi jūsų savitas stilius? Kur tas siūlo galas?

Beveik nuo pat pradžių. Kadangi šnekam apie kavines, turiu pasakyti, kad tuo pat metu Kaune gi buvo „Tulpė“. Atvažiuojam kokiais šešiasdešimt devintaisiais, o ten visi geria Lietuvos vėliavos spalvos kokteilius. Nepamiršiu, kas sėdėdavo prie stalų: Eugenijaus Antano Cukermano tėvelis, paskui disidentai, – kaip „Neringoje“, buvo atskiras stalas tokiai publikai. Lietuvoje egzistavo dvi tokios vietos. Savo knygoje rašiau, kad Kaunas yra Kaunas.

Paminėjote disidentus. Ar pats save laikėte tokiu?

Ne. Mes nebuvome disidentai. Tai labai rimta ir drąsi publika. Tai T. Venclova, tie, kas rašė ir kam grėsė kalėjimas. Galima sakyti, mes protestavome savo drąsa ir muzika… Jie atvirai kovojo su valdžia. O mes grojome.

Bet vis vien tai buvo sąmoningas protestas?

Per muziką – taip, teisingai. Neseniai Rusijoje buvo rašoma, neva trio – disidentai, bet tai netiesa. Natalija Gorbanevska, – su ja buvome draugai, – va kur disidentė! Šešiasdešimt aštuntaisiais išėjo į Raudonąją aikštę prieštarauti Čekijos okupacijai. Žmonės rizikavo savo gyvenimais. O mes buvom geri, jauni džiazmenai ir, aišku, pasisakydavom savo muzika, savo grojimo stiliumi. Muzika, menas vis tiek yra chemija. Visad bandėm koncertuoti savaip. Nuo vaikystės klausėm rusų poezijos – Čiornij, Cvetajevos, Mandelštamo, Pasternako, Brodskio… Supratome, kad kopijų, kaip amerikonai, nesugrosime. Reikia padaryti taip, jog kiti negalėtų mūsų pakartoti. Valodios Rezickio grupė buvo viena geriausių, jie naudojo daug rusiško folkloro. Orkestre „Nemuno žiburiai“ įsisavinome tradicines kompozicijas. Tradiciją reikia žinoti. Muzikantas turi atsikelti naktį ir sugroti bet kokią Charlio Parkerio temą.

Bet tradicijos išmanymas tuo metu – iš ausies, iš „nuimtų“ natų…

Archangelske turėjome viską, taip pat ir natas. Žinoma, pagelbėdavo ir „Time for Jazz“ – sėdėdavom, klausydavom, perrašydavom.

Bet viskas – iš savęs. Šiandien, kalbėdami apie savitą stilių, labai akcentuojame formalųjį išsilavinimą – baigė tą, mokėsi ten. Tačiau kūrybiškumas – ne visada formalaus išsilavinimo objektas.

Absoliučiai. Tiesa, nors kūrybiškumas su tuo nieko bendro neturi, išsilavinimas būti privalo. Kaip ir sakiau, turi net pakeltas naktį nesunkiai sugroti džiazo abėcėlę. Bet tai neskirta publikai, nes Ch. Parkeris jau mirė, o geriau negu jis ar J. Coltrainas – nebesugrosi. Prisimenu, gastrolių metu vis apibūdindavo kokį saksofonininką: „Žiūrėk, groja kaip Coltrainas“, – mane iškart supykindavo. Turiu visas jo plokšteles. Kam man klausyti to, kuris groja kaip Coltrainas? Įdomūs saviti atlikėjai, kaip, pavyzdžiui, Vladimiras Čekasinas. Pamatėm – vau, fejerverkas, viskas, grynas psichas, gerąja prasme. Išprotėjęs kaip mes su Viačeslavu Ganelinu, viskas vietoje, tinka. Ta cheminė reakcija įvyko dar ir dėl to, kad niekada nebuvau susijęs su komercija. Kai atvažiavau čia, pradėjau su Ganelinu groti duetu, jo stilius buvo tarp Billo Evanso ir Paulio Bley. O aš – į kitą pusę. Tuomet toks skirtingumas suveikė, mes iš karto atradome savo. O kai prisijungė Čekasinas, muzika pasikeitė, bet cheminė reakcija išliko. Prisimenate mūsų koncertą gavus Nacionalinę premiją? Negrojome tiek metų, tarp mūsų tvyrojo nelabai geri dalykai, bet atsisėdome scenoje, ir viskas sustojo į vietas, chemija suveikė, koncertas, mano galva, pavyko puikiai.

Kaip susiję asmeniniai santykiai, prob­lemos ir kūryba kartu, buvimas scenoje? Atrodo, kai esate scenoje, tarsi gyvenate kitoje dimensijoje, kur asmeniniai ir žmogiškieji niuansai netenka prasmės.

Regis, festivalyje Prahoje sutikau „Modern Jazz Quartet“ su jų būgnininku Connie’iu Kay, kartu pusryčiavome. Buvau penktas prie stalo. Jie visi atskirai bendravo su manimi, bet tarpusavyje visiškai nekalbėjo, o scenoje  – kažkokia fantastika.

Kiekvienas muzikantas yra savotiškas šamanas. Scenoje – kiekvieno mūsų malda. Meluoti negalima, melas muzikoje visada matosi. Juk jums reikia poros minučių pasakyti, ar kas nors moka groti, ar ne. Ar jis turi ką nors galvoje? Ar ten yra idėjų?

Akimirką stabtelėkime ties trio. Apie tai daug kalbėta, norisi arba šią temą aptarti plačiai, arba ją peršokti. Buvote iš skirtingų kampų susibūrę Vilniaus muzikantai, ir staiga trio užaugo iki tokio lygio, kad gastroliavote užsienyje, per savo mylimą „Amerikos balsą“ girdėjote save. Kaip sutikote pripažinimą?

Mums buvo nesvarbu, ar koncertuojame Londone, ar Žemutiniame Naugarde. Gyvenome muzika ir savo garsus, kaip sraigės namelį, vežėme į pasaulį. Dabar jau galiu sakyti, kad mūsų trio narių kultūra, išsilavinimas buvo labai aukštas. Prisipažinsiu, buvo įdomu klausyti, kaip Willis Conoway’us iš „Amerikos balso“ juokiasi iš manęs, nes jam patinka mūsų antroji plokštelė „Concerto Grosso“, kur labai žemu balsu ištariu programos pavadinimą. Kiek prisimenu jį festivaliuose Debrecene ar Varšuvoje, jis visada tai pamėgdžiodavo. Buvo įdomu, kai apie mus kalba. Bet buvome ir likome paprasti vaikinai.

Yra tam tikra pasiekimų hierarchija, bet, turint galvoje laikmečio nubrėžiamas karjeros ribas, vietiniams vyrukams jūsų pasiekimai galėjo atrodyti kažkas „iš kosmoso srities“.

Mus vadino įvairiai: Čekasiną  – klounu, apie mane sakydavo, kad nemoku groti svingo. Paprastai atšaunu: „Prieš vertindami mano pasiekimus, parodykite savuosius.“ Take it easy, it is what it is. Surasti save labai sunku. Nedaugelis suformuoja savo stilių, visi kiti kopijuoja tai, kas jau buvo. Ir tie nedaugelis veda meno pasaulį.

Tikriausiai dabar pats metas pakalbėti apie nonkonformistus. Visada buvote tarp rašytojų, dailininkų, apskritai plataus akiračio žmonių, kur daug idėjų tvyrojo ore. Iš kur kilo ši sąvoką, kurią taip noriai naudojate?

Nežinau, kas pirmas ją sugalvojo. Esu laimingas, kad mano draugai priklausė tam ratui. Koncertuoti kokiam „CDH“ Maskvoje, kur visi tie menininkai – Kabakovas, Gorochovskis, Čiuikovas, visi poetai, Prigovas, Liova Rubinšteinas, Sorokinas… Ten oras „stovėjo“, ten drebėjo tas oras. Galima sakyti, fiziškai buvo beveik neįmanoma blogai groti. Išeini į sceną, ir gauni energijos injekciją, kaip narkotikų.

Ar teisinga sakyti, kad nonkonformizmas Sovietų Sąjungoje buvo virtuvėje kuriamas menas?

Taip, aišku. Dar buvo ir virtuvinis gyvenimas čia, Vilniuje. Pavyzdžiui, Antanavičiaus, Katino, Švėgždos studijose. Toks uždaras ratas gerąja prasme, nes šansų susikalbėti su valdžia nebuvo. Tikra Brežnevo bala. Egzistavo tarytum du paraleliniai pasauliai.

Anksti pradėjote savo solinę veiklą, dar 1983 m., būdamas filharmonijos solistu.

Ėmiau groti solinius koncertus. Trio buvo viena muzika, solo – visiškai kita…

Solo veikla nuvedė į performanso meną, instaliacijas.

Su Ilja Kabakovu pradėjome kurti instaliacijas. Pirmoji, „Raudonas vagonas“, kuris dabar stovi „Ermitaže“, sugalvota 1989 m. Diuseldorfe. Paskui, 1992 m., Niujorke – „Incident at the Museum or Water Music“; tai jau buvo jo paveikslai ir mano garsas. Per daug nuo jo nenutolau. „Kalėdų vainikas“, sukurtas XX ir XXI a. sandūroje, kai bažnyčios dar nebuvo restauruotos, buvo tylus, susietas su Edvardo Muncho paveikslu. Septyniose bažnyčiose pastačiau po smaragdinę žvakę, ir iš Frankfurto ar Paryžiaus leidžiantis Vilniuje buvo galima matyti savotišką vainiką. Tai vyko nuo katalikų iki provoslavų Kalėdų. Pastaruosius kelerius metų kūriau su savo draugais Larry’iu Ochsu, V. Čekasinu, Marku Dreseru. Aš laimingas būdamas būgnininku, garsas man įdomus, nes jis gimė dar iki instrumentų…

Na, jis labai archajiškas.

Visiškai.

Garsas nėra išprotautas.

Nežinau, ar lankėtės šių metų „Art Vilniuje“, ten buvo mano Gobustanas. Radau tą akmenuką Azerbaidžane. Tai vienas pirmųjų būgnų, jam dvidešimt tūkstančių metų. Aišku, jis buvo ritualinis, tad tarnavo kaip varpas. Šis būgnas turi tą energetiką, kuri man labai padeda judant iš muzikos į instaliaciją ir atgal. Garsą mes galime matyti, jis turi spalvą ir vidinę energiją, o toliau viskas priklauso tik nuo atlikėjo.

Visada norisi ieškoti naujų išraiškos priemonių, o ne likti prie tradicinio būg­nų komplekto.

Dabar, kaip žinote, galiu išsiversti su vienu mažu tamburinu. Turiu daug gerų instrumentų, kuriuos parsivežiau iš kelionių po Afriką, Indiją, Kiniją, juos naudoju. Muzikai nebūtinai reikia didelio instrumentų pasirinkimo. Galima sugroti ir viena lėkšte, svarbu turėti idėją, svarbu, kad su tuo instrumentu susigyventumei, sutaptų energija. Kartais išeini į sceną – stovi daug instrumentų, o groji tik mažu būgnu ar lėkšte, marakasu, tamburinu. Pavyzdžiui, ateinu į Kabakovo dirbtuvę Maskvoje, tenka lipti labai aukštai, – kokie būg­nai? Puodai… Tad groju kastriulėm.

Menininkas turi būti dalis to, ką daro. Juk žiūrėdami į paveikslą pirmiausia negalvojame – peizažas tai, ar ne. Koks skirtumas. Svarbi energija, kurią paliko menininkas. Spalva. Pavyzdžiui, Jacksonas Pollockas – jo darbai tikra meditacija, net nekalbu apie Kazimirą Malevičių, kurio „Juodasis kvadratas“ – pasaulinė meno istorija. Arba Markas Rothko, Robertas Rauchenbergas. Laimingas tas menininkas, kuris virto savo veik­los dalimi. Paminėsiu du koncertinius pavyzdžius – Horovitsas (net kai jis negroja, mes jau girdime Frédérico Chopino preliudą) ir Ellingtonas (jam septyniasdešimt pirmaisiais atskridus į Sovietų Sąjungą, dar buvau jaunas. Vos Duke’as išėjo į sceną, mes išgirdome (niūniuoja), nors niekas dar negrojo). Žmogus skamba pats. Muzikantas turi skambėti.

Nemažai kalbate apie tikėjimą, religiją. Pats esate tikintis?

Nedažnai einu į bažnyčią… Po J. Coltraino plokštelės „Love Supreme“ esu tikintis. Suprantu, kad aš – dalis kosmoso. Kai žiūriu „Hubble“ teleskopo nuotraukas, matau, kad mes – maža to organizmo dalelė, ne vieninteliai pasaulyje. Ne patys svarbiausi, ir tai parodė pandemija.

Ar, žvelgdamas į praeitį, jaučiate savo vidinį tęstinumą, nuoseklumą?

Skirtumas tik tas, kad su amžiumi laikas eina greičiau, tai lemia kažkokios cheminės reakcijos mumyse. Man – greičiau negu jums. Normalus dalykas. Žinoma, ilgainiui tampame išmintingesni. Daugiau žinome. Dabar žvelgiu į save, kai man buvo keturiolika, penkiolika. Ar ką nors keisčiau? Atrodo, ne. Viskas buvo, kaip sakoma, ačiū Dievui.

Žymos: