Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) visoje Europoje garsėja ilgais, lėtais, regis, amžinybę trunkančių monologų pripildytais spektakliais. Tokiais, kurie kituose kontekstuose žiūrovų neretai pavadinami „per sunkiais“, „nuobodžiais“, „verčiančiais dirbti po darbo valandų“. Lupos atžvilgiu vargiai išgirsime ką nors panašaus. Jo pastatymai – vieni įdomiausių Senajame žemyne pastaraisiais dešimtmečiais kuriamų teatro darbų.

„Nuobodžių“ spektaklių bruožai šio režisieriaus rankose tapo atpažįstamu ir žiūrovus prijaukinusiu stiliumi. Priežastis paprasta: spektaklio trukmė ir tempas siejasi su forma, bet didžiausią įtaką stebėtojo pojūčiams daro turinys. Jį Lupa formuoja pasitelkdamas išskirtinius gebėjimus integruoti sceninę (esamojo laiko) ir medijų (praeitį fiksuojančią) rea­lybes, talentą, reikalingą atmosferą sukurti scenografiniais sprendimais. Tokiame vizua­liame teatre svarbiausiu idėjų laidininku vis dėlto išlieka aktorius. Tad dėsninga, kad pirmosios lietuvių kalba išleistos Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ (Apostrofa: 2020) pavadinime jam pačiam (ar leidėjams?) pasirodė svarbu nurodyti konkretų adresatą.

Tai penktasis nuo 2008-ųjų Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro leidžiamoje serijoje „Teatro tekstų biblioteka“ atsidūręs leidinys, kuriame publikuojami žymių XX ir XXI a. Europos teatro kūrėjų raštai apie jų meninę ir pedagoginę veiklą. Keturios iš penkių (išskyrus Émile’į Zola) minėtų knygų tapo autorių tekstų vertimų į lietuvių kalbą debiutais. Lupos dienoraščių įrašus iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė – jos dėka filosofiški, talpūs režisieriaus žodžiai lietuviškai suskambėjo aiškiai ir tikslingai, nepamesdami svorio, reikalaujančio iš skaitytojo didelio susikaupimo, bei vilionės įsivaizduoti režisieriaus nupasakotas situacijas.

Leidinį sudaro dvylika skyrių, kuriuose užfiksuoti 1994–2015 m. Lupos rašyti tekstai; viską apibendrina baigiamasis Audronio Liugos straipsnis. Teatrologo, dabartinio Valstybinio jaunimo teatro (VJT) vadovo dėka Vilniuje galime pamatyti jau du Lupos spektaklius („Didvyrių aikštę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir „Austerlicą“ VJT). Spektakliai ir juos lydinčios knygos (Liuga 2016-aisiais inicijavo „Kelionės į „Didvyrių aikštę“ sudarymą bei leidybą) yra didelės dovanos Lietuvos žiūrovams, ypač – teatro bendruomenei. O galbūt ir pačiam režisieriui – tikėtina, kad, iš šalies neinicijavus „Utopijos. Laiškų aktoriams“ parengimo, šių tekstų išliktų tik frag­mentai, ir tie – tik bendrakūrėjų stalčiuose bei galvose. Tiesa, fragmentiškumas būdingas ir aptariamai knygai, kurios skyrius jungia pasikartojančios temos, o ne nuoseklesnė idėjų dėstymo struktūra. Tai nėra pedagogikos vadovėlis. Tai – teatro filosofijos užuomazgos, patirčių, sukauptų žiūrint režisieriaus spektak­lius, papildymas arba naujas požiūrio į teatro procesus taškas tiems, kuriems dar neteko susidurti su Lupos kūryba.

Aktorius būsimam spektakliui ruošiančio Lupos tikslai nedaug skiriasi nuo Konstantino Stanislavskio įvardytų prieš šimtmetį: personažo kūrimas ir jo (ne aktoriaus!) interesų demonstravimas, būtinybė išsilaisvinti iš išankstinio žinojimo, suvokimas, jog esantis scenoje yra nuolat stebimas žiūrovų, su kuriais svarbu užmegzti ryšį – tai aktorių rengimo klasika. Tačiau Lupos gebėjimas pajausti žmones ir situacijas, spektaklio kaip personažus ir žiūrovus jungiančio ritualo suvokimas – unikalūs.