Nusikelkime šimtą metų atgal, į tarpukario laikų Lietuvą – 1920-aisiais ji paskelbta demokratine respublika, įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Seimo pirmininko pareigas ėjo būsimasis prezidentas, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko pirmoji komercinė radijo transliacija, suteikta rinkimų teisė moterims. Pasaulis vis dar bandė atsigauti po patirto šoko – Pirmojo Pasaulinio karo, o Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę, stengėsi kurti savąją valstybę.

Visi suprato, jog kultūra yra itin svarbus veiksnys, norint kelti tautos dvasią, šviesti visuomenę, tad nedelsiant buvo suburta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji 1920 m. įsteigė teatrą, kuriame po vienu stogu sugyveno opera ir drama, o dar po penkerių metų prisijungė ir baleto trupė. Lygiai prieš šimtmetį, Naujųjų išvakarėse, buvo parodyta pirmoji opera – Giuseppe’ės Verdi’o „Traviata“, kūrinys, daugeliui lietuvių simbolizuojantis šį žanrą bendrąja pras­me. Kitiems tai – puikus spektaklis, pasitinkant naujus metus, tretiems – kūrinys, kurio jie nebegali klausytis, mat buvo ne kartą į jį vedami vaikystėje.

Opera, kaip reiškinys, yra pats brangiausias, bet kartu ir pats prabangiausias dalykas, jungiantis dramą, šokį, dailę, muziką ir tekstą. Dramos teatre kartais matome spektaklius vos su vienu aktoriumi, o operoje šito neišvysime. Žinoma, esama tokių mono-opusų, kaip žymaus austrų kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo opera „Mėnulio Pjero“, tačiau nuo solistės ar solisto vis tiek neatskiriama muzika, kad ir fortepijoninė. Tad operoje visiškas minimumas yra bent du žmonės, neskaitant techninio personalo. Dar pridėkime scenografiją, kuri automatiškai brangesnė negu dramos teatre, mat dideliam reiškiniui skiriami ir atitinkami parametrai. Nors tarpukario Kaune teatro salė ir scena buvo gėdingai mažos, tačiau labai įspūdingos tiek dėl akustikos, tiek dėl architektūros bei interjero, be to, jose tilpo ne viena trupė. Laikui bėgant, atėjo suvokimas, kad teatrui reikia erdvesnių patalpų. Scenos ir pastato rekonstrukcijos ne ką tepadėjo. Didysis laimėjimas, jeigu taip galima pavadinti, įvyko 1948-aisiais, kuomet opera ir baletas persikėlė į Vilnių, J. Basanavičiaus gatvėje esantį pastatą (jame šiandien veikia Rusų dramos teatras). Didesnė salė suteikė ir daugiau vilčių kūrėjams, kurių po karo bei okupacijos itin trūko. 1974-ųjų lapkritį pirmą kartą Lietuvos istorijoje specialiai teatrui buvo pastatyti milžiniški rūmai (lyginant su esančiais Kaune), atitikę visus reikalavimus. Na, beveik visus. Deja, teatras neturėjo reikiamų patalpų techniniam personalui. Prieš beveik pusšimtį metų jame dirbo apie 300 žmonių, šiandien jų yra dvigubai daugiau, o pastatas nė kiek nepasikeitė.

Kalbant apie Kauną, kuris per labai trumpą laiką iš provincijos virto laikinąja sostine, reikia paminėti, jog architektūra ir kultūra buvo du varikliai, varę jį tikro, Vakarų Europos miesto link. Valstybės teatras tapo ne vien kultūros meka – tose pačiose patalpose laikinai dirbo Steigiamasis Seimas. Augantis miestas reikalavo ne tik naujų gatvių, parkų, skverų bei gyvenamųjų namų. Kaunui reikėjo ir galybės administracinių pastatų, tokių kaip paštas ar geležinkelio rūmai. Taip jau nutiko, kad anksčiau muzikinis gyvenimas čia buvo menkas, o atsiradus teatrui prasidėjo tikras maratonas. Statant „Traviatą“ itin trūko muzikantų, tad jie kviesti iš įvairių kavinių bei restoranų. Galiausiai teatras pasiekė tokį lygį, jog vokiečių okupacijos metais kuriant operą Vilniuje, solistai buvo kviečiami iš Kauno. Trupė iškart susilaukė sėkmės, mat vien Kipro Petrausko balsas ir vaidyba pritraukdavo pilnas sales. Laikui bėgant ir stiprėjant orkestro bei solistų gretoms, atsirado ir puikių režisierių bei scenografų. Iš pradžių teatras turėjo tenkintis kviestiniais menininkais iš Rusijos arba Europos, bet tarpukario pabaigoje Lietuvoje žydėjo vien tik mūsų tautiečiai, užaugę, beje, jau lietuviškoje, dar pirmuosius žingsnius žengiančioje teatrinėje mokykloje.

Galima valandų valandas kalbėti apie teatro reikšmę visuomenei, kultūros svarbą eiliniam žmogui. Tačiau visuomet norisi pasižiūrėti į teatrą ir iš kitos pusės. Visi puikiai žinome mūsų operos istoriją – yra parašyta ne viena išsami knyga, tačiau visada įdomiausi būna užkulisiai. Tad šimtmečio proga panagrinėkime ne kūrimosi etapus, bet pažvelkime, kaip gyveno teatras skirtingais laikotarpiais.