Pier Paolo Pasolini | Poezija
vienai dvasiai
Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum:
antraip tavo įstatymai man būtų neleidę.
Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis,
kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną.
Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome,
jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose;
pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia,
mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas
yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis.
Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave,
vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą,
jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį,
kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje!
Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą
kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut.
Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj,
kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas,
viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.
orvieto varpams
Vienatinės viešpatijos, absoliutaus skurdo
ženklas: tad kodėl taip neryžtingai, nedarniai
jūs, varpai, skambate šį sekmadienio rytmetį?
Stovintį traukinį, baltą ir sulytą šio miesto
stotį, panirusią į susenusią tylą,
staiga užliejat smelkiančiu gyvasties virpesiu.
Vieniši namai aplink, gatvės, pievos, rūmai,
pervažos, kanalai, laukai ūkanoti –
visa tai ne jūsų prabėgančio, nepaliesto gausmo,
o vidinio ir amžino jūsų švelnumo materija…
Nejau anapus negailestingos galios esama
gyvastingos baimės, nejau anapus susitaikymo–
paslaptinga, laiminanti gyvenimo galia?