fbpx

Skaito visi ir visur. Privati ir vieša skaitymo erdvė šiandieną

Ieva Zībārte

Bemaž dvidešimt metų rašant apie architektūrą bei dizainą, daug kartų teko minėti ir bibliotekas, tačiau mažiau, nei norėtųsi, nei privalu, turint galvoje viešosios architektūros reikšmę ne tolygioje, bet veržlioje technologijų ir visuomenės vystymosi fazėje esančiame XXI a. Vienas iš šiuolaikinės bibliotekos vaidmenų – šios raidos pasiekimus padaryti prieinamus kiekvienam, ir tai bibliotekai, kaip pastato tipui, suteikė galimybę tapti tokiu pat atpažįstamu ir net pageidaujamu miesto ženklu kaip muziejus.

Pirmuosius šiuolaikinės bibliotekos standartus ir jų kismą nuo akademinės kolekcijų sudarinėjimo bei skaitymo praktikos iki bendrų suėjimų ir laisvos informacinės bei tyrinėjimo erdvės atradau rašydama apie architektūrą Londone, kai 2000 m. Sterlingo apdovanojimą – svarbiausią britų architektūros pripažinimo ženklą – gavo Pekamo biblioteka (atidaryta 1999 m., architektas Willas Alsopas). Tai buvo nepaprastas metas, kai gimė starchitekto sąvoka ir dėl Nacionalinės loterijos ar struktūrinių fondų finansavimo visa Europa išgyveno architektūros suklestėjimą. Tokiu ypatingu, ryškiu laiku pelnyti apdovanojimą reiškė ir sustiprinti bibliotekos statusą viešosios architektūros tipologijoje. Bibliotekas fiksavo vis žymesni fotografai, jos tiesiog buvo ant bangos, ir net tie, kurie nekeliavo, žinojo, kaip atrodo „Juodasis deimantas“ Kopenhagoje (1999, architektai „Schmidt Hammer Lassen“) ar Sietlo centrinė biblioteka (2004, architektai „OMA“). 2014-aisiais Birmingamo biblioteka (2013, architektai „Mecanoo“) pateko į visos Jungtinės Karalystės lankomiausių objektų dešimtuką.

Po nepriklausomybės atgavimo beveik 20 metų bibliotekos ir architektūros sąvokos Latvijoje sietos su nacionalinės bibliotekos projektu. Devyniasdešimtiesiems buvo būdingi sovietmečiu įsitvirtinę įpročiai: žmonės skaitė namuose, galbūt traukinyje, bet tik labai retai bibliotekoje, ir tai dažniausiai studijų ar tyrimų sumetimais, kentėdami šaltį, drėgmę, ankštumą, turėdami tik kuklius patogumus. Bibliotekos prilygintos toms erdvėms, kurios buvo prieinamos ir skirtos visiems, tačiau ateities planai daugiausiai sieti su kasdienių buitinių katastrofų suvaldymu, o ne pastatų identitetu ar bibliotekos ženklo kūrimu.

Drauge su naujomis aukštosiomis mokyklomis, devyniasdešimtaisiais pasirodė ir naujos skaityklų tipo bibliotekos konkretaus fakulteto (Eurofakultetas Latvijos universitete) ar universiteto (Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos Rygoje ir Rygos aukštosios teisės mokyklos bibliotekos) reikmėms, kažką paremontavo bei įrengė ir turtingesnės savivaldybės, tačiau pirmieji dvidešimt nepriklausomybės metų – tai laikas, kai už pastatus ir erdves svarbesnė buvo naujoji interneto era, o už stogą – kompiuteris.

Apie esmines viešojo skaitymo erdvių ir bibliotekų išorės permainas, su tam tikros nuostabos, o svarbiausia – aplinkos naudojimo ir skaitymo laisvės elementais, galima kalbėti tik atvėrus Parventos bibliotekos (2009, architektai „INDIA“, dabartinis biuro pavadinimas – „Out­ofbox“) duris Ventspilyje. Tai buvo įvykis, nes pirmą kartą Latvijoje dėmesio centre atsidūrė viešosios architektūros darbas – naujas statinys, atliekantis bibliotekos funkciją. Baltas ekspresyvus pastatas su atviru interjeru, kuriame spirale į viršų galima patekti prie knygų lentynų, leido akivaizdžiai išgyventi erdvinį perėjimą iš XX į XXI a.

2020-02-21