fbpx

SEVERIJA INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNEVIČIENĖ. IŠSIUVINĖTAS PARADOKSAS

Kalbino Jolita Mieželaitienė

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose tekstuose susidūriau su žodžio „paradoksas“ vartojimu – gal tik mano akys vis už jo užkliūdavo, bet, regis, taip dažnai, kad pamečiau skaičių, ir priėjau išvadą, jog galime visą savo egzistencinį laiką išdidžiai ar dramatiškai vadinti paradoksaliu, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną. Keliaujant paradokso dviprasmybių, neapibendrintų teiginių labirintu, imi ir aptinki paveikių idėjų, stulbinančių įžvalgų, vizionieriškų vaizduotės iškrovų.

Menininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūryba nepaliauja stebinusi – kas gali būti paradoksalesnio, nei kalbėti apie taiką išsiuvinėtų kareiviškų šalmų voromis, metalą dekoruoti banaliu kryželiu, į ekologijos problemą pažvelgti išmestų metalinių kibirų, konservų dėžučių, surūdijusių kastuvų, bidonų, vandens cisternos artefaktais, tokiu būdu pažadinant dviprasmiškas žiūrovo reakcijas.

Kaip užgimsta ryšys tarp sumanymo ir atlikimo, formos, galutinio kūrinio įgyvendinimo?

Žmonės dažnai klausia: „Kaip jums į galvą šovė ši idėja?“ Atrodytų, jos atsiradimas yra kažkas staigaus, netikėto, momentiško. Vyrauja nuomonė, kad idėjos gali šauti bet kam ir bet kada. Kartais taip atsitinka, bet tai nėra kaip spragtelėjimas pirštais ar burtažodžio kerai. Juk studijuoji meną, giliai, nuosekliai. Kūrėjai gilinasi, vykdo socialines apklausas, taiko įvairius tyrimo metodus, ginasi bakalauro, magistro, daktaro laipsnius. Sumanymai gimsta iš ilgalaikio stebėjimo, domėjimosi aplinka ir gyvenimu. Skaitai, kalbi, ieškai sprendimo būdų, analizuoji kontekstus. Kartais meno kūrinys gali likti teorinių svarstymų lygmenyje, taip ir nesulaukęs fizinės išraiškos.

Man asmeniškai materialumas yra svarbus. Gal, tiksliau, konceptualus medžiagiškumas, kai menininkas jį naudoja ne šiaip sau, o tik dėl tam tikrų savybių, paskirties, konotacijos. Medžiaga, tampanti kūrinio idėjos dalimi, yra reikšminga, ir matau, kad šiuolaikiniame mene ši tendencija atgimsta. Taip atsitiko, kad man svetima kurti naują daiktą; mano kūriniuose susijungia skirtingi, bet jau egzistuojantys objektai. Tai darau dėl savaiminio medžiagos bei atlikimo iškalbingumo. Dažnai naudoju sovietmečio gaminius, kaip savo vaikystės artefaktus, jie tampa laikmečio nuorodomis, citatomis. Mano kūryboje susipina istorinis ir dabarties kontekstai. Net siuvinėjimas, jungiamas su metaliniu dirbiniu, yra radinys arba skolinys. Gėlių motyvai iš rankdarbių žurnalų, piešiniai nuo pakuočių – tai egzistuojančios, unifikuotos schemos, kurias pritaikau prie pagrindinio objekto, keisdama jų dydžius.

Tendencija kūryboje naudoti gaminius, juos meniškai „apdorojant“, šiandien ypač gaji. Todėl Marcelio Duchamp’o sugalvotas terminas ready-made, tapęs bendriniu meno krypties apibrėžimu, galėtų būti raktas, bandant išsiaiškinti, koks jūsų, kaip tekstilės gildijos atstovės, santykis su pramoniniais dirbiniais.

Man svarbus jau egzistuojantis funkcinis daiktas, kurį perkeliu į jam nebūdingą aplinką. Bet ready-made mano kūrinių nepavadinsi, nes praktikuoju papildomą intervenciją, juos pakeičiu. Iš esmės naudoju du jau egzistuojančius dalykus – funkcinį objektą ir unifikuotą siuvinėjimo schemą. Mano vaidmuo – sujungti šiuos paradoksaliai nederančius elementus.

Tiesa, pasitelkiu ir trečią jau egzistuojantį dalyką – posakius, dainų tekstus, tampančius kūrinių pavadinimais. Viena iš Vilniaus dailės akademijoje mano dėstomų paskaitų yra „Perdirbinys. Perdirbimas kaip kūrybos metodas“. Su studentais kalbamės apie meno strategijas: ready-made, apropriaciją ir, žinoma, apie M. Duchamp’o „Fontaną“ (apverstą pisuarą).

Šiuo metu esate VDA dėstytoja, bet juk pirmiausia pati studijavote, rinkotės specialybę.

Nuo mažens gyvenau apsupta tuometinio Telšių taikomosios dailės technikumo (dabar VDA Telšių fakultetas, kuriame profesoriauja abu mano tėvai) studentų, menininkų bendruomenės. Vaikystėje su broliais žaisdavome ant kieme stovinčių skulptūrų, demonstruodavau diplomantų darbus: būdama vos ketverių, su vaikiškais studenčių sukurtais rūbais puikavausi diplominių darbų gynimo nuotraukose. Tai buvo natūrali mano gyvenimo dalis. Kartu su tėvais važiuodavome į parodų atidarymus, simpoziumus. Buvo ir menininkų vaikų būrelis. Su viena geriausių draugių, taip pat menininkų dukra, per tėvų parodų atidarymus eidavome į pievą skinti gėlių. Taip, ta aplinka buvo visiškai organiška ir, atrodo, kad tokį tėvų gyvenimo ritmą, gal būdą, savotiškai kartoju, bet kitaip. Nors paauglystėje šmėstelėdavo mintis, kad man tai primesta. Norėjau tapti aktore, su drauge vaidindavome ir režisuodavome spektaklius (beje, ji įstojo į režisūrą), tačiau buvau paklusnus vaikas ir pasirinkau menus. Dėl to tikrai nesigailiu ir esu dėkinga tėvams už paraginimą. Dabar, kai mūsų šeimoje auga sūnus paauglys, dažnai pagalvoju, kokią poziciją turi užimti tėvai, kiek jie gali daryti įtakos, patarti.

Manieji didžiuojasi mano kūryba ir pasiekimais, dažnai išreiškia savo jausmus, ir tai labai svarbu, nes esu linkusi abejoti. Jie mane visokeriopai palaiko, tėtis (skulptorius Romualdas Inčirauskas) kartais padeda organizaciniais, techniniais klausimais: suranda meistrus, pasiūlo techninius sprendimus. „Vandens lelijos“ buvo nemenkas iššūkis ir svoriu, ir dydžiu.

Kūrinio „Vandens lelijos“ idėją ir jo atlikimo techniką dailininkė pristatė filmuotoje medžiagoje „ArtVilnius’19“ mugėje. Būtent čia prieš keletą metų Severija iš advokatų kontoros vadovo Irmanto Norkaus gavo pasiūlymą viešoje Vilniaus erdvėje sukurti didelių gabaritų darbą. Menininkė baiminosi, kad bus itin sudėtinga susidoroti su laukiančiais iššūkiais, didelė atsakomybė įkomponuoti savo sumanytą vandens cisterną Vilniaus senamiestyje. Šioms problemoms spręsti ji pasikvietė architektą Tomą Grunskį. Tad komandinė parama ir dalinis finansavimas iš sostinės savivaldybės projekto „Kuriu Vilnių“ leido per kelis metus įgyvendinti „Vandens lelijų“ projektą. Jis atsidūrė prie MO muziejaus ir šalia buvusių miesto pirčių. Pristatytas videofilmas pasakoja apie autorės pastangas sukurti šiuolaikišką meno objektą. Griozdiška cisterna, iškelta iš statybvietės šiukšlių krūvos ir atgabenta į išnuomotą garažą-dirbtuves, apdorota, rūdžių patina padengtas jos paviršius metaliniais siūlais išsiuvinėtas vandens lelijomis. Taip nereikalinga, metalo laužu bevirstanti talpa persikūnijo į meno kūrinį, kuris papildo miesto erdvę kaip reliktas iš praeities ir sykiu byloja apie ekologinę grėsmę…

Minties, idėjos paradoksas jūsų darbuose – viena įdomiausių jus identifikuojančių savybių, kurią pastebėjo net pats Banksy’is, paslaptingiausias meistriškai provokacijomis žaidžiantis britų menininkas, savo chuliganišką kūrybinę veiklą pradėjęs Bristolyje ir ilgainiui įvairiausių pasaulio miestų gatves padabinęs puikiai atliktais, neretai humorą ir socialinę kritiką sujungiančiais grafičiais. Banksy’io komanda jus pakvietė dalyvauti „Dismaland“ projekte. Kaip tai atsitiko?

Kai su manimi susisiekė šio kūrėjo tarpininkė, pamaniau, kad tai spam’as, pirmuosius elektroninius laiškus ištryniau, bet, jų gavusi dar keletą, pasitariau su jaunesniuoju broliu dizaineriu, ėmiau ir atrašiau. Daugiau sužinojusi apie patį projektą, supratau, kad planuojama ekspozicija atviroje erdvėje, tad suabejojau, ar mano siuvinėti kūriniai bus tam tinkami. Vėliau paaiškėjo, kad bus ir galerija po stogu, tuomet, atsižvelgiant į pagrindinę parodos koncepciją, gimė karinių šalmų instaliacijos „Žudyk vardan taikos“ (Kill For Peace) idėja. Nusiunčiau jiems maketą, viskas tiko, tačiau koją pakišo trumpi įgyvendinimo terminai – technika, kurią naudoju, reikalauja daug laiko. Pasirinkau kitą darbą – rožėmis siuvinėtas automobilių detales (projekto pavadinimas – „Rožėm klotas kelias“). Tiesa, paro­doje „Dismaland“ dar eksponavau šviestuvą „Saulėgrąža“ ir lygintuvų padus „Objektai palyginimui“.

Man patiko Banksy’is „nematomo“ kuratoriaus vaidmenyje ir ypač tai, kaip buvo organizuojamas pasirengimas prieš atidarymą. Eksponuojant kūrinius susibūrė ypatinga bendruomenė, galėjome prisidėti prie kitų projekto darbų; aš prisijungiau prie dangtelių dažymo, kurie buvo panaudoti paro­dos prižiūrėtojų kepurėlėms – peliuko Mikio ausų imitacijoms – sukurti. Prisipažinsiu, prieš nuvykdama į vietą nerimavau, nes reikėjo „žaisti“ paslaptingumą pagal Banksy’io taisykles. Bilietus gavau prieš pat skrydį, viešbučio adresą sužinojau paskutinę minutę, nuolat persekiojo mintis: o gal visa tai apgaulė? Kai oro uoste mane pasitiko taksi vairuotojas, jis kelis kartus perklausė, ar aš – ne aktorė, nes visiems miestelyje apie parodą buvo pučiama migla, kad tai filmavimo aikštelė, tad net vietiniai nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta. Pačioje projekto pabaigoje, prieš atidarymą, pasklido kalbos, ir žiniasklaidos susidomėjimas buvo milžiniškas – skraidė dronai, žurnalistai veržėsi per tvoros plyšius. Banksy’iui ir vėl pavyko sukurti ažiotažą, tokios ryšių su visuomene akcijos reikėtų pasimokyti.

Perskaičiusi jūsų gyvenimo aprašymą, buvau sužavėta. Gal čia reikėtų ieškoti „visagalybės paradokso“? Šiuolaikinis kūrėjas dažnai derina kelias menines praktikas, bet jūs dar skiriate savo laiką dėstymui akademijoje, „Artifex“ galerijai ir šeimai… Esate ne tik kūrybiška, bet ir disciplinuota asmenybė?

Na, tikriausiai disciplinuota. Kartais net pagalvoju, kad norėčiau tarnauti kariuomenėje. Nors, kai reikia kažkur nueiti laiku, keletą minučių vėluoju. Sutinku, jog savęs dalinimas, laiko atidavimas įvairioms veikloms vargina, gali sukelti „perdegimo“ sindromą, todėl turiu įjungti saugiklius. Vienas jų – bėgiojimas gamtoje, pabuvimas su savimi. Vasarą stengiuosi keliauti į vietas, kurios mažiau paliestos civilizacijos, ypač kalnus. Nuolat jaučiu gamtos poreikį, net, sakyčiau, sezoninį nerimą. Kuo toliau, tuo sunkiau susikaupti. Labai daug blaškančių dalykų aplinkui. Gal todėl judėjimas man toks svarbus, bėgiojimas stimuliuoja smegenis – grįžtu namo pavargusi ir pailsėjusi vienu metu. Kartais atvirkščiai – norisi užsidaryti, tuomet einu į dirbtuvę. Nemėgstu, kai menininko gyvenimas mistifikuojamas: mūzų sklandymas aplink, įkvėpimas, užgriūnantis nežinia iš kur… Kūryba – tai darbas, kuris kartais gali būti sunkus, o kartais lengvas, inspiruojantis, suteikiantis prasmės.

Man svarbūs garsai, ypač gamtos, patiriami gyvai. Bet ir miško kvapas – didžiulė atgaiva. Taip pat kūriniai, kurie sugeba sujaudinti ne tik vaizdu, bet veikia visas žmogiškąsias jusles.

***

Šiuolaikinio meno kontekste Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūryba įdomi todėl, kad sugeba sujungti įvairias menines praktikas, yra aktuali, dinamiška, netikėta, įtraukianti žiūrovą į kūrybinį procesą. Paradoksalumo sąvoką kaip tam tikrą matricą galima taikyti daugeliui šiuolaikinio meno kūrinių, bet Severijos darbuose prieštaravimų ir dviprasmybių logika skleidžiasi ypač įtaigia – siuvinėto paradokso – forma.

2020-02-21