fbpx

Žmogų užpuola antrininkas, arba antrininką – žmogus

Vladas Rožėnas

1986-ųjų Davido Lyncho mistinio trilerio „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet) veikėjas ramiame, idiliškame JAV miestelyje pievoje randa žmogaus ausį. Nuneša ją policijai, tačiau, užuot palikęs bylą tirti profesionalams, atsakymų ima ieškoti pats. Ir staiga supranta, kad visas miestelis tėra daili tobulumo imitacija, palaikoma iškrypusio ir kruvino antrininko – nusikalstamo pasaulio.

Tuomet maištauta prieš konservatyvų, amerikietišką svajonę apie ramius namus priemiestyje palaikantį kultūrinį foną, rodant, kad egzistuoja ir nematoma tokios idilės pusė. Tačiau laikai pasikeitė, ir D. Lyncho sukurta mintis reikalauja performulavimo, kurio imasi šiuolaikinio siaubo kino kūrėjai. Būtent todėl Jordano Peele’io filme „Pradink“ (Get Out, 2017) pagrindinio veikėjo (juodaodžio vaikino, akt. Danielis Kaluuya) merginos tėvai (baltaodžiai) su pasididžiavimu sako, kad, jei būtų galėję, būtų balsavę už Baracką Obamą trečiąkart. Nebėra klasikinės šeimos, slepiančios tamsiąją pusę, ją pakeitė išsilavinę ir progresyvūs žmonės, nuoširdžiai įtikėję, kad sėkmingai sukūrė utopiją anapus bet kokių socialinių problemų. Šįsyk nebereikia jokių brutalių nusikaltėlių, nes „šviesusis“ pasaulis pats savyje talpina tamsą.

„Pradink“ popkultūroje jau tapo kone pagrindiniu naujojo siaubo kino autorių vėliavnešiu – J. Peele’io siaubo žanro klišių perinterpretavimas užčiuopė kultūriškai svarbią terpę. Rasizmą šįkart išduoda ne slapti susitikimai, kuriuose miestelėnai parodo savo tikrąsias spalvas (tokią sceną ekrane veikiausiai būtume išvydę prieš gerus 30 metų), bet nuožmus antagonistų tikėjimas, kad jie, net akivaizdžiai darydami siaubingus dalykus, yra kone šventi, ir net reflektuoti savo pačių veiksmų jiems nereikia, jau nekalbant apie elgesio keitimą. Jie savo ideologijos nebeslepia, nes nemato nieko slėptino.

Merginos tėvai „Pradink“ kiekviena proga rodo, kaip rasių skirtumas jų netrikdo. Nors tuo pačiu išlenda visai nekorektiškos mintys – sutuoktiniai Chrisą giria ne kaip žmogų, bet kaip neva genetiškai stipresnės rasės atstovą. Tai komplimentas asmens, nesuvokiančio, kad taip tik dar labiau pabrėžia esminę „mes ir jie“ perskyrą, visai nesvarbu, ar už žodžių slypi geri ketinimai.

Galiausiai paaiškėja, jog D. Kaluuyos veikėjas viliotas todėl, kad turtingi, seni baltaodžiai atrado būdą savo sąmonę perkelti į, jų supratimu, fiziškai pranašesnius juodaodžius. Ir, papildomas privalumas, dingusių juodaodžių vyrų ieškos mažiau nei bet kokių kitų aukų. Sistemos paradoksą iliustruoja savo smegenis į Chriso kūną persodinti norintis pasiturintis fotografijos mylėtojas, atvirai besibodintis tokiu barbariškumu – jis leidžia sau kritikuoti sistemą, tuo pat metu tiesiogiai iš jos pasiimdamas visą įmanomą naudą. Situacijos kritika čia neskatina dialogo, priešingai, ji leidžia blogiui save pateisinti ir toliau nieko nekeisti.

Visgi tendencija platesnė, nei vien rasizmo ar kitos socialinės problemos aptarimas. Naujoji siaubo filmų kūrėjų karta, regis, pasiryžusi įrodyti, kad didžiausią košmarą kuria visai ne atviras ir bjaurus siaubūnas, bet tas, kuris save mato kaip artimąjį. Tai siaubas, kuriame didžiausias priešas yra draugas. Pačiame šeimos ar poros santykyje slepiamas įtrūkis galiausiai atveda prie daug niūresnės pabaigos, nei galėtų antgamtinis baubas ar vaiduoklis.

Man tai primena rašytojos ir aktyvistės Naomi Klein mintį apie skirtingus žmonių reakcijos į klimato kaitą tipus. Pirmieji suvokia, kokia tai rimta problema, ir siekia ją išspręsti radikaliomis priemonėmis. Antrieji problemą mato, tačiau nori įveikti nesiimdami pernelyg rimtų reformų. Tretieji problema netiki ir yra linkę nedaryti nieko. Anot autorės, pavojingiausi – visai ne pastarieji, bet antrieji, nes pasyviųjų pozicija yra daug lengviau įveikiama ir su laiku laikytis jos įsikibus darosi vis sudėtingiau. O štai „nuosaikiųjų“ nuostata sunkiau kritikuojama, nes jie kažko imasi, tik taip nežymiai, kad beveik nėra naudos. Taip neva pasiūlomas vidurio kelias tarp gyvybiškai svarbių pokyčių ir problemos ignoravimo. Tačiau, kaip sakė advokatas filme „Santuokos istorija“ (Marriage Story, 2019), kompromisas tarp beprotybės ir racionalumo vis tiek yra beprotybė.

Prabėgusio dešimtmečio siaubo kine naikintoju tampa būtent pačių žmonių grupės naivumas, susiskaidant ir galiausiai žemyn galva šokant į juodžiausią, beviltiškiausią įmanomą pabaigą.

Po debiutinio „Pradink“ J. Peele’is išleido panašias idėjas kartojantį „Mes“ (Us, 2019) – gerokai tiesmukiškiau siaubo žanrui atstovaujantį filmą. Jame atostogaujančią keturių asmenų šeimą, kuriai tarsi vadovauja žmona / mama Adelaidė (akt. Lupita Nyong’o), staiga užpuola kita ketveriukė, atrodanti lygiai taip pat. Ginkluoti žirklėmis antrininkai siekia sunaikinti „originalus“.

Galiausiai pasirodo, kad tai, ką matėme mikrolygmenyje, vyksta visoje šalyje – šeimas žudo jų pačių kopijos, gimusios kaip nepavykęs valstybės eksperimentas. Jų tikslas, jau įveikus „originalus“, – sukurti „Hands Across America“ atkartojančią iniciatyvą, susiimant rankomis nuo vieno JAV kranto iki kito. Iš senų televizijos laidų šią idėją perėmę antrininkai tikisi tokiu būdu suvienyti visuomenę, tačiau taip elgiasi nežinodami, kad tikroji 1986-ųjų akcija kone iškart po įvykio tapo pajuokos objektu, kainavusiu daugiau, nei davusiu naudos – iš tiesų benamiams surinkti JAV mastu juokingai atrodantys 15 mln. dolerių.

Socialinis komentaras keliasluoksnis – visų pirma suprantame, kad tariamai nekalta šeima savo vietą visuomenėje užima dėl to, jog kita šeima priversta kankintis požemiuose. Nelygybė nėra sistemos brokas – tai jos veikimo sąlyga. Pagrindiniai veikėjai bejėgiai sistemą pakeisti, tačiau faktas lieka – bet koks jų džiaugsmas ateina tik kažkieno kito kančių sąlyga.

2020-02-20
Tags: