Kalėdos ateina kasmet. Lauki ar nelauki. Ką čia slėpt, vis tiek dažniausiai lauki, nors jos būtų dar už devynių karalysčių, nes pabosta gi pavasario linksmybės, vasaros darbai ir rudenio gėrybės. Juo labiau neaišku, kur tas gėrybes dėt, kai tiek jų gauni? Jei paklaustum apie Kalėdas vasaros įkaršty, stabtelėjęs pakeliui į Klaipėdą kur nors Laukuvoj, mano prosenelės gimtinėj, gražiai dalgiu švytuojančio ir saulėje kaip anuolaikio termometro gyvsidabris blizgančio šienpjovio, skubom brūkštelėjęs nuo veido prakaitą, jis turbūt pažvelgtų į tave taip, kaip geba tik žemaičiai, ir kažką suniurnėjęs tarsteltų, kad „toli dar“. Ir būtų teisus. Nieko naujo.

Kita vertus, tas „toli dar“ sparčiai priartina savo tolius. Toji „neįsivaizduojamybė“, pasak filosofo Emmanuelio Levino, tampa apčiuopiama, sugaunama juslėmis ir vėl išnyksta metams, o gal ir dar ilgesniam laikui. Kalėdos yra būsena, smagi, laukiama liga, pilna dovanų, ypač vaikystėj, bei žavių netikėtumų, jau beveik nebesusijusi su religiniais motyvais, katalikiškais kraštais ir ten privalomom priedermėm (nors akivaizdus ryšys su gamtos ciklais ir privačiu kiekvieno žmogaus gyvenimu). Tai draugų, namų ir aikščių, prakartėlių ir krautuvėlių šventė, nutolusių artimųjų suartėjimas, kalbos pradžia, jei, žinia, nesi pasirinkęs išankstinio raukulio savo veide, laikysenoje bei gyvenime išdidžiai sau ištaręs (bet taip, kad visi girdėtų), jog pasaulis – tai suknistas sąvartynas, o aš esu pergalingasis bendruomenės fakelas ir nedermių liudytojas. Vienintelis teisingas. Vienintelis su kalte be kaltės. Vienintelis visažinis niekintojas. Su menama (ar rečiau – prigimtine) švarple, pro kurią galiu spjaudyt į netikėlius ir dar labiau netikusį jų pasaulį.

Kalėdos – tarsi grįžimas namo, kur nėra jokių negandų, šmėklų, jokių grėsmių ir praradimų nuojautos, dažnai lydinčios kasdienybėje; grįžimas vaikystėn, žvelgiant į prakartėles – Užupėnuose, Vievyje, Lankeliškiuose – visur, kur tik jas pastato gerieji žmonės, kur tarsi lėlių teatro, – o tai stebuklingas veiksmas, sutikite, – dekoracijomis ir veikėjais kalbama apie sakralumą, stebuklą ir viltį.

Taip aš galvoju apie Kalėdas per antrąjį karantiną (tarsi naują Antrąjį pasaulinį), kuris jau seniai, išskyrus formalų eilės numerį, nebe antrasis ir net nebe karas, o karas kubu ar dar kokiu stipresniu matematiniu laipsniu, to neišmanau, nes, nors tėvo giminėje visi buvo matematikai, aš, balta varna, amžinai turėdavau pataisas ir vasaromis kėblindavau atlikti kažkokių algebros ir geomet-rijos uždavinių į mokyklą, kur niekas tuomet nežinojo, kad daugeliui mūsų daugybos lentelė, o ne kreivės, teoremos, sveikieji ar sergantys skaičiai, kuriuos iš mano kartos vargu ar kas dabar išmano, ir bus gyvenime reikalingi prolegomenai. Tie sergantys skaičiai, tik kiti, dabar pasirodo visur – kompiuterių ir TV ekranuose, juos išmeta grasinantys telefonų ekranėliai. Karas tikrai nebe antrasis, per daug būtų gražu, nes priešas vienas ir galingas kaip rusų pasakų Koščėjus ar žaibus laidantis graikų Dzeusas, o apkasuose tūnome visi, tikėdami išlikimo Kalėdomis. Ar gyvenimas tampa minimalistinis? Iš dalies taip: vis aiškiau brėžiama riba tarp to, kas galima ir negalima, tarp „mano“ ir „tavo“ atstumo, į kurį, kaip koks nepraustaburnio bernelio genamas BMW, taikosi įsirėžti Covidas. Bet apie jį, svaidantį dzeusiškus žaibus, stengiuos negalvot. Ypač dabar, kai artėja Kalėdos, ir nors džiaugsmo termometras nešauna viršun kaip pergalės saliutas, visgi kartais saulėtas dangus įlieja serotonino, tarsi skatindamas ištverti, nepasiduoti, pajėgti.