Egidija Šeputytė | Poezija
***
dangus taip arti
snaigėms krentant į veidą
dar pasistiebiu
***
už lango rūkas
sapnavau kad pabudau
sako sūnus
***
kelio ženklas –
gali iššokti žvėris
partrenkiu drugelį
***
vaikų gaudynes
stebi vargeta prie bažnyčios
akyse juokas
***
šiaurinis vėjas
užsidengiu ausis kad
neišgirsčiau per daug
***
upių santaka
pasūkuriuoja ir vėl
ta pačia kryptimi
***
vos velka kojas
sulinkusi senutė
paukščiai nuplazda
***
tarpulangy ant vatos
kalėdiniai žaisliukai
laikrodis tiksi
***
pasakojam gyvenimus
sukeičiu mūsų vyno taures
tau nematant
***
sniegas ir dūmai
šį vakarą – ne priešybės
žiemos kvapas
***
diena be tikslo
dangus būtų tik mėlynas
jei ne paukščiai
***
rašau žinutę
eidama tiltu į jūrą
neišsiunčiu
***
valentino diena
dirbtinių gėlių pardavėja
valgo obuolį
***
rami popietė
sniegena lesyklėlėj
katė už stiklo
***
šviesa paslepia
žvaigždes danguje ir vėl
nieko nesuprantu