Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. Vos atvykus apėmė nenumaldomas potraukis pažinti miestą, jį pajusti, pamatyti savo akimis ir įsitikinti, ar tai iš tikrųjų yra ta vieta, apie kurią tiek daug skaičiau ir žinojau. Tos pačios dienos vakarą, kai viską apgaubė tamsa, o gatves apšvietė tik keli blausūs žibintai, išėjau paklajoti po Vilnių. Neturėjau aiškaus tikslo, galbūt dėl to, kad po ilgų metų skaitymo daugelis miesto vietų man atrodė „pažįstamos“. Nors ir jaučiausi taip, tarsi vaikščiočiau po gimtąją Jeruzalę, vis dar svarsčiau, kurią kelionės kryptį pasirinkti. Gal reiktų susirasti rabinų seminarijos pastatą, kuriame studijavo daugybė vietos Maskilim judėjimo atstovų, mano atliekamo mokslinio tyrimo pagrindinių herojų? O gal eiti į Žydų gatvę, įsivaizduoti melstis skubančius žydus, mitriai skuodžiančius siaura, prekystaliais apstatyta gatvele? Galbūt geriau būtų aplankyti šventų švenčiausiąją vietą – Vilniaus Gaono studijų kambarį? Bespręsdamas, kur keliauti, suvokiau, kad kojos mane atvedė tiesiai į Shulhoifą [sinagogų kiemą].

Tad, pradėjęs nuo Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos, nužingsniavau žemyn Dominikonų gatve, pasukau dešinėn į Stiklių gatvę, o tada patraukiau tiesiai Žydų gatvėn ir štai aš čia! Stoviu priešais tai, kas kadaise buvo vadinama sinagogos kiemo vartais. Aišku, žinojau, kad Vilniaus Didžioji sinagoga, kaip ir visas ją supęs sinagogų kiemas, daugiau nebeegzistuoja. Nepaisant to, savo širdyje, savo sieloje jutau, kad esu pačioje žydiškojo Vilniaus širdyje.

Nuo to karto lankausi Vilniuje kasmet. Įprastai – netgi keliskart metuose. Laikui bėgant susipažinau su jo rajonais ir sodais, gatvėmis ir skersgatviais, bažnyčiomis ir muziejais, na ir, aišku, su dauguma žydų istorinių vietų. Kartais, vaikščiodamas Pylimo gatve, pagaudavau save apžiūrinėjantį unikalų choralinės sinagogos pastato vaizdą, įsivaizduojantį triukšmingą būrį Epšteino gimnazijos kieme žaidžiančių mokinių. Mėsinių ir Dysnos gatvių kampe apsikeičiu keletu sakinių su dr. Cemachu Šabadu. Klausydamasis monotoniško spausdinimo mašinų keliamo triukšmo Romų spaustuvėje Šv. Dvasios gatvėje, tikiuosi sutikti jos garsųjį savininką Dvorachą. Tačiau kiekvieno apsilankymo metu vis sugrįždavau į savo mėgstamiausią vietą – sinagogų kiemą. Vaikščiodavau po jį lyg po nuosavą, įsivaizduodamas kiekvieną sinagogą, kiekvieną štiblį ir kloizą.

Dažnai svarstydavau, kas mane vėl ir vėl čia traukia? Kas šioje vietoje yra tokio, dėl ko poetas Zalmanas Shneuras savo eilėraštį „Vilna“ pradeda ir užbaigia paminėdamas senąją sinagogą? Kodėl Moyshe Kulbakas, tikras vilnietis, savo garsiąją poemą „Vilnius“ užbaigė šiais žodžiais: „Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas / Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.“ ? [4, p. 11] Labiau pasigilinęs į Vilniaus miesto istoriją, ne tik į jo žydiškąją praeitį, man atrodo, kad radau galimą atsakymą į šiuos klausimus. Oficialiai terminas Shulhoif reiškia sinagogų kiemą. Bet Vilniaus atveju tai buvo ne tik erdvė, supanti senus maldos namus. Ten buvo dešimtys sinagogų, kurias vietos žydai vadino Hoifomis. Tačiau šis ypatingas kiemas buvo unikalus. Jis buvo plakanti „Lietuvos Jeruzalės“ širdis. Miesto žydų, mokslininkų, turtingų pirklių ir skurdžių prekeivių, mokinių ir studentų iš arti esančių universitetų gyvenimo centras. Vieni čia ateidavo pasimelsti, kiti – maldauti sergančio vaiko išgijimo. Treti skubėdavo pasiklausyti talentingo pamokslininko, ketvirti – susitikti su draugais. Būdavo tokių, kurie ateidavo paremti vargšų ir neįgaliųjų, sėdinčių abiejose kelio, vedančio sinagogos įėjimo link, pusėse. Traukdavo čia ir nusipirkti knygų arba panaudotų daiktų parduoti, kad gautų pinigų šeimai išmaitinti. Labai tikėtina, kad sinagogų kieme sukiojosi kišenvagiai ar šiaip vagišiai, tykantys kartais pasitaikančių turtingų tikinčiųjų. Kad ir kaip būtų, šis aprašymas nėra nostalgiškas įsivaizduotos praeities ilgesys. Nepaisydamas savo meilės šiam miestui, aš, kaip istorikas, visada koncentruojuosi į racionalų pasirinkto dalyko tyrimą.

Taigi, jei pažvelgsime į senamiesčio kelių planą, nedelsdami pastebėsime, kad pasakymai „miesto širdis“ arba, šiuo atveju, „žydų rajono širdis“ yra gan tikslūs vietos apibūdinimai. Nesvarbu, ar atėjote iš pietų ar iš šiaurės, iš rytų ar iš vakarų, iš Žydų, Vokiečių ar Dominikonų gatvės arba nuo vietos, žinomos kaip Ramailės skersgatvis, visi žydiškojo Vilniaus keliai vedė būtent čia. Sakydamas „čia“, turiu omenyje ne tik pačią sinagogą, bet ir visą jos kiemą – pačią gyviausią žydų gyvenimo erdvę. Ji buvo vietos žydų bendruomenės tapatybės šerdis, esmė ir simbolis. Pradžioje ten stovėjo tik maldos namai, bet ilgainiui susiformavo sinagogų, studijų namų, ritualinių pirčių, labdaros įstaigų kompleksas ir, svarbiausia, erdvė, kurioje bet kas galėjo rasti savo vietą, jaustis kaip namuose. Visas pasaulis. Iki pat šių dienų tai yra pats svarbiausias liudijimas, parodantis šlovingą šios bendruomenės praeitį. Be to, aptariamas kompleksas buvo unikalus ir urbanistiniu požiūriu. Nieko panašaus į jį nebuvo įmanoma rasti nei Varšuvoje, nei Minske, nei Maskvoje ar Sankt Peterburge, nei Krokuvoje ar Liubline, nei Odesoje ar Berlyne, nei Budapešte ar Londone. Visuose paminėtuose ir daugybėje kitų miestų sinagogos stovėdavo pagrindinėje gatvėje. Pavyzdžiui, Berlyno Didžioji sinagoga buvo žinoma kaip Oranienburgo gatvės sinagoga. Varšuvos Didžioji sinagoga stovėjo Tlomackio gatvėje. Minsko sinagoga – Volodarskos gatvėje, Kaune sinagoga stovi E. Ožeškienės gatvės ir Jeruzalės skersgatvio sankirtoje, Sankt Peterburgo sinagoga – Lermontovo prospekte. Šis reiškinys nėra atsitiktinis. Minėtų miestų žydų bendruomenės norėjo pademonstruoti savo reikšmingą buvimą viešojoje erdvėje, tad masyvi ir didinga sinagoga pagrindinėje gatvėje labiau nei bet kas kitas tiko šiam tikslui įgyvendinti. Kad ir kaip būtų, Vilnius nėra nei Berlynas, nei Varšuva, nei Minskas, nei Gardinas, nei Kaunas ar Sankt Peterburgas. Jis, kaip visuma, yra iš esmės kitoks. Skirtingai nei minėtus miestus, Vilnių geriausiai apibūdina kuklumo sąvoka. Jo įvairios bendruomenės susiliejo tarpusavyje, kiekviena aplink šventovę, kuri apibrėžia jos kolektyvinę tapatybę, kuri gali būti religinio, tautinio ar abiejų pobūdžių. Šios vietos yra Vilniaus pilys, Aušros vartai ir sinagogų kiemas. Kiekvieną jų apibūdina jos unikalumas, supantis nematoma aura. Kiekviena jų egzistuoja pati savaime ir dėl tų, kurie jas vertina. Tiesą sakant, jei žiūrėtume į miestą nuo Trijų Kryžių kalno, lengvai pamatytume, kad minėti objektai „stebi“ vieni kitus, tarsi būtų susaistyti amžiams. Tai yra trys Vilniaus širdys, tarsi kokia Šv. Trejybė, primenanti pietų Jeruzalę, kurios „kraujotaka“ cirkuliuoja per tris skirtingas širdis – musulmonų al Aksos mečetę, krikščionių Šventojo Kapo baziliką ir Vakarų, arba Raudų, sieną. Atėmus vieną iš išvardytų vietų Vilniuje ar Jeruzalėje būtų atimta ne tik tos vietos bendruomenės siela, bet ir dalis miesto sielos. Šis šventas Vilniaus trikampis sukūrė unikalų įvairių bendruomenių, gyvenusių tarp trijų polių, trijų šventovių, artumo modelį. Tad, nepaisant susvetimėjimo jausmo, o kartais ir priešiškumo tarp Vilniaus Didžiosios sinagogos ir greta esančios Šv. Dvasios bažnyčios, tris šimtus metų šios dvi šventyklos ir jų tikintieji egzistavo sugyvenimo sąlygomis. Kiekvieni jų išlaikė savąjį ir tuo pat metu gerbė kaimynystėje gyvenančios bendruomenės unikalumą. Dėl to, kad jos abi buvo neatskiriamos šio nuostabaus miesto sudėtingo ir subtilaus audinio sudedamosios dalys. Tačiau žydų bendruomenė, kaip religinė ir tautinė mažumos grupė, natūraliai užsisklendė savyje, o sinagogų kiemas, paslėptas tarp kitų kiemų ir vartų, sukūrė jai atskirą, ypatingą gyvenamąją erdvę.