Perkūnas Liutkus: apie laisvę, cigarus ir šaltį
Saulius Keturakis
Pietų Prancūzijoje gyvenantis tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas turi ką papasakoti. Vaikystėje jis sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius. Pilkas ir nuobodus P. Liutkaus gyvenimas netapo ir užaugus. Gaudė omarus kartu su Fideliu Castro’u, buvo vedęs Kubos kino žvaigždę Mirtą Ibarrą, lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms. Stengiantis kaip nors pasipriešinti lietuviškai su prancūzišku akcentu kalbančio Jameso Bondo įvaizdžiui ir atsiranda pirmasis klausimas.
Visi jūsų pasakojimai – tik nuotykiai ir malonumai. Negi niekada nenutiko ko nors, dėl ko norėtųsi padejuoti, skųstis?
Daug negandų buvo mano gyvenime – tragedijų ir šeimoje, ir darbe. Bet aš tiesiog „praryju“ problemas. Žinau, kad jos palieka pėdsakus, bet toks mano charakteris. Vėjas pučia ir problemą nuneša. Kaip cigaro dūmus.
Jei jau kalba pasisuko apie cigarus… Esate garsus cigarų apžvalgininkas. Kaip atėjo mintis rašyti apie juos? Juk jus supo daug žinomų literatūros ir kino žmonių. Bet nepasirinkote nei literatūros, nei kino. Pasirinkote cigarus. Kodėl?
Vaikystėje mano aplinkoje cigarų nebuvo, mama rūkė tik cigaretes. Stiprias, ir rūkė beveik iki pat mirties. Mano žmonos nerūkė nei viena, nei kita. Mano vaikai taip pat nerūkė.
Aš irgi niekada nerūkiau cigarečių. Bet vieną dieną susidūriau su cigarais ir man tarsi atsivėrė naujas pasaulis. Buvau maždaug 25-erių, važiavau į Kubą. Ten nusipirkau patį didžiausią cigarą, sutraukiau. Pradėjo suktis galva, po 15 minučių ėmiau vemti. Tačiau skonis paliko įspūdį. Aš ir vėliau apie cigarus daugiau spręsdavau ne pagal kvapą, o pagal skonį. Šiaip vien tik Kuboje yra 27 cigarų prekės ženklai, ir visi jie kitokio skonio ir kvapo.
Cigaras įdomiausias tuo, kad jis yra įvairių tabako lapų mišinys. Tabako stiebas turi 12–14 lapų. Nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas jų – kitokio skonio, kuris priklauso nuo to, kiek lapas gauna saulės. Štai iš tų skirtingų lapų reikia padaryti cigarą. Jis – kaip kvepalai, kurių kvapą dėlioja iš labai skirtingų aromatų. Tad, panašiai kaip gaminant kvepalus, yra cigarų aromato ir skonio kūrėjai. Jei nori cigarą padaryti saldesnį ar rūgštesnį, tiesiog imi tam tikrą lapą. Cigaras susukamas iš penkių šešių lapų, tad galimybės kombinuoti – didžiulės.
Kai tąkart parūkęs grįžau iš Kubos, radau darbą turizmo agentūroje. Vieną dieną pas mus užsuko prancūzų rašytojas Jeanas-Paulis Kauffmannas. Jis jau turėjo žurnalą apie vyną, bet planavo įsteigti ir skirtą cigarams. J.-P. Kauffmannas paprašė manęs surengti jam kelionę į Kubą, nes ten norėjo sužinoti apie cigarus kiek galima daugiau. Labai simpatiškas žmogus, didelis vyno žinovas. Ir jis pasiūlė man sugalvoti, kaip kalbėti apie cigarus. Juk negali sakyti – šitas cigaras yra banano skonio. Reikia kažko visiškai kito. Tas rašytojas paskui mane įtraukė į žurnalo „L’Amateur de cigare“ grupę, kuri ėmėsi šito sumanymo – sukurti kalbą, kuria būtų galima rašyti apie cigarus. Mūsų buvo keletas, susirinkdavome kartą per mėnesį, surūkydavome po cigarą ir kalbėdavomės – ką tu manai, kaip tau atrodo? Pradėjome atrinkti žodžius, susitarti, kuris ką reiškia šiame kontekste. Tada nutardavome – tokį skonį vadinsime šitaip. O paskui, susikūrę žodyną, jau ėmėmės rašymo. Ir pamažu tos apžvalgos paplito po visą pasaulį.
Metas atsitraukti nuo pokalbio su P. Liutkumi ir kiek daugiau papasakoti apie čia paminėtą rašytoją J.-P. Kauffmanną, kultinę XX a. antrosios pusės–XXI a. Prancūzijos žurnalistikos ir literatūros figūrą. Nuolat svyravęs tarp rašytojo ir žurnalisto, J.-P. Kauffmannas, kaip pats sakė, savo rašymo būdą pasiskolino iš belgų autoriaus Georges’o Simenono personažo – komisaro Megrė: niekada nepasikliauti paviršiniu įspūdžiu, kad ir apie ką būtų kalbama, rašyti taip, tarsi būtų tiriamas nusikaltimas. Labiausiai J.-P. Kauffmannas išgarsėjo, kai jį 1984 m. Beirute pagrobė ir trejus metus išlaikė rūsyje prirakintą prie kėdės, atrišant akis tik tada, kai norėdavo pademonstruoti, kaip ką nors sušaudo ar kankina. Išlaisvintas jis atsisakė daugelio pasiūlymų aprašyti savo patirtis, tačiau vėlesniuose J.-P. Kauffmanno kūriniuose nelaisvės ir kančios bei išsilaisvinimo motyvas – vienas svarbiausių. Ir ne tik – beveik trejus metus išbuvus rūsyje užrištomis akimis kvapai ir skoniai kūrėjui tapo ypatingos vertės informacija, pagal kurią galima orientuotis pasaulyje. Daugelio knygų apie vyną autorius, tyrinėjęs Napoleoną nelaisvėje ir garsių menininkų likimus, J.-P. Kauffmannas Lietuvos skaitytojams galėtų būti įdomiausias savo „Courlande“ („Kurliandija“, 2009) – detektyviniu tyrimu apie kadaise buvusio, tačiau dingusio Kuršo krašto tapatybę, kuria jis susidomėjo įsimylėjęs vieno Kanados knygyno pardavėją latvę. Liepoja ir Papė, dažniau mums pristatomos kaip nebrangūs Latvijos pajūrio kurortai, J.-P. Kauffmanno tyrime tampa tapatybės praradimo vietomis. O ten gyvenantys žmonės tarsi tebelaukia, kada istorija – didžiausia recidyvistė nusikaltėlė – vėl ateis ir dar kartą juos nuskriaus.
J.-P. Kauffmannas, aistringas Bordo vyno ir cigarų mėgėjas, yra įkūręs du savo pomėgiams skirtus žurnalus – „L’Amateur de Bordeaux“ ir „L’Amateur de cigare“. Tam, kad būtų galima geriau įsivaizduoti kalbos apie cigarus stilių, kurį kuriant paprašytas prisidėti P. Liutkus, pravartu žvilgtelėti į kai kurias J.-P. Kauffmanno cigarų apžvalgas: „Rūkydamas cigarą jūs esate vienu metu tiek savo viduje, tiek išorėje“, – siūlydamas kažką panašaus į rūkymo fenomenologiją rašo jis. „Rūkydamas cigarą jūs dalyvaujate pokalbyje su aplinkui esančiais, tačiau užtraukdamas dūmą sugrįžtate į savo vidų. Cigaro rūkymas yra noras paskirstyti laiką tarp išorės ir jūsų vidaus. Kol galų gale laikas virsta tuo, kuo ir įtarėme jį esant – pelenais.“ „Cigaro rūkymas yra askezė, būtina tarsi gavėnia po pertekliaus ir šventės laikotarpio tam, kad meditacijos šviesoje pasaulis būtų ryškesnis“. Tačiau galų gale filosofavimas pertraukiamas, nes juk „vynas ir cigarai yra skirti pasigerti ir rūkyti, o ne apie juos kalbėti“.
Tačiau grįžkime prie P. Liutkaus.
Tad jūs sukūrėte kalbą cigarams apžvelgti?
Ne aš vienas, buvome 7–8 žmonių grupė. Angliškai apie cigarus irgi jau yra savas žodynas, tačiau aš rašau tik prancūziškai.
Rašyti apie cigarus – tas pats, kaip ir rašyti apie bet ką kita. Turi domėtis, gilintis. Mat jų yra ne tik Kuboje, cigarus gamina ir Nikaragvoje, ir Dominikos Respublikoje. Beveik visur tropikuose. Tabakas, žinia, atkeliavo iš Amerikos, ispanai jį išplatino visur, kur patys nukakdavo. Net Filipinuose. S. Freudas juk ir rūkė būtent filipinietiškus cigarus.
Kokie cigarai jums įdomiausi kaip apžvalgininkui?
Visi įdomūs. Seniau rūkydavau tris keturis per dieną, o dabar vieną per savaitę. Tiesiog nebenoriu. Nusibodo. Tad tiek visokių esu išbandęs, kad iškart suprantu – tikras ar netikras.
Mitas, jog Kuboje gerus cigarus suka nekaltos merginos ant savo šlaunų. Juos suka ant specialaus nedidelio staliuko, panašaus į altorių. Buvęs Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Jonas Petrošius tokį turėjo. Sakoma, kad nuo tabako pasodinimo iki tinkamo rūkyti cigaro reikia atlikti apie du šimtus operacijų, ir visos jos turi įtakos cigaro kvapui ir skoniui. Cigarų sukėjas ateina prie to į altorių panašaus stalo ir imasi tik paskutinių veiksmų, sumaišo reikiamus tabako lapus pagal gautus nurodymus. Mano užduotis – pajusti, kaip sekėsi visi tie du šimtai operacijų, savo įspūdį parašyti.