Kai jauni profesionalai atlieka tyrimus tokiose srityse kaip kompiuteriniai žaidimai, roko muzika ar politikos atspindžiai animacijoje, aplinkiniai stebisi, tačiau giria netradicinius pasirinkimus. O kaip reaguoja žmonės, kai Lisabonos universitete disertaciją apsigynusi architektė Eglė Bazaraitė pristato savo tyrimo objektą – katalikų kapinių Lietuvoje ir Portugalijoje erdvės koncepciją? Negali ginčytis – tema unikali. Drauge ir pavojinga – moksliniai katalikų papročių tyrimai neretai susilaukia tam tikrų visuomenės grupių nepasitenkinimo, mat istorinė analizė paprastai atskleidžia ne vien dorybingus dvasininkų ir kitų tikinčiųjų kelius. Todėl E. Bazaraitei kalbant apie savo disertaciją, kurios pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą skambėtų „Įkūnijant rojų: tylieji miestai ir šventosios giraitės Europos paraštėse. Romos katalikų kapinės Lietuvoje ir Portugalijoje“, negali nesižavėti sveika jos ironija kadaise gyvenusių tikinčiųjų naivumo ir verslumo atžvilgiu, ypač gebėjimu apie tai kalbėti išlaikant pagarbą tradicijoms ir tų laikų įpročiams.

E. Bazaraitės tyrimų lauke kapinės atsirado organiškai – viskas prasidėjo nuo studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur 2007-aisiais ji įstojo mokytis architektūros magistro. Dauguma studentų baigiamajam darbui rinkosi šviesias temas – projektavo kultūros centrus, oro uostus… Eglės prioritetai išsiskyrė – ji norėjo kažko melancholiško, mistiško, transcendentiško – jos žodžiais tariant, „kažko, ką pristatant nuotraukose galima naudoti rūką“. Studentų užduotis buvo projektuoti pastatą, todėl kilo krematoriumo idėja. O šalia krematoriumo, žinoma, turėjo būti laidojimo namai ir kapinės – ne visi žmonės kremuojami, be to, kremuoti palaikai taip pat turi būti palaidoti. Apsigynus magistro darbą prasidėjo disertacijos temos paieškos, jos atvedė prie Lietuvos ir Portugalijos kapinių erdvės koncepcijos tyrimų.

Nepaisant to, kad katalikybė ilgus šimtmečius kūną įvardydavo kaip laikiną sielos prieglobstį ir nuodėmių šaltinį, tikintiesiems buvo svarbu išsaugoti kūno liekanas. Pirmiausia tam, kad Paskutinio teismo dieną Dievas iš jų prikeltų žmogų (Lucos Signorellio nutapytoje freskoje „Resurrezione della carne“ pavaizduoti iš kapų kylantys griaučiai, pamažu apaugantys mėsa). Ir tik 2016-aisiais Vatikano dvasininkai paskelbė, kad žmonių prikėlimui palaikai nėra būtini ir katalikams leista būti kremuojamiems. Vis dėlto kremuotųjų pelenus Bažnyčia liepia laidoti šventintoje žemėje ir draudžia juos barstyti pagal kitų tikėjimų papročius.

Istorinė kapinių raida susijusi su šimtmečiais besivystančia mirties ekonomika. Iki krikščionybei tampant valstybine religija, Vakarų Romos imperijoje buvo užginta laidoti žmones miesto teritorijoje – tai buvo daroma kelių pakraščiuose už miesto, kur kūrėsi ištisi nekropoliai. Šiuo įsakymu ėmė remtis kiti krikščioniški kraštai ir taip prasidėjo įdomūs procesai. Visais laikais krikščionims buvo svarbus relikvijų principas – tikėta, kad vietos, kuriose palaidoti kankiniai ar šventieji, turi galią užtarti gyvuosius ir mirusiuosius, tad aplink jas ėmė kurtis vienuolynai, kapų kryptimis vykdavo piligrimų kelionės. Kiekvienas norėjo būti palaidotas kuo arčiau kokio nors šventojo, kad šis savo galiomis padėtų nukeliauti į Dievo karalystę. Kadangi tokie kapai buvo populiarūs, aplink juos pradėta statyti koplytėles, teikti įvairias paslaugas atvykstantiems piligrimams. Tai buvo aktualu ir bažnyčioms, nes palaikė tikėjimo gyvumą. Tačiau kadangi žmonių palaikus laidoti miestuose draudė įstatymai (išskyrus itin svarbias Bažnyčios asmenybes – tai leista daryti nuo VI a.), nebuvo galimybės perkelti pelningus ir dinamiškus centrus arčiau bažnyčių. Tada ėmė vykti stebuklai. Pavyzdžiui, mėginant išnešti šventojo palaikus už miesto, jo karstas staiga tapdavo švininis ir, kol žmonės nenuspręsdavo, jog jis bus palaidotas miesto teritorijoje, tol karstas nepalengvėdavo ir nepasiduodavo perkeliamas. Tik po tokių transcendentinių įsikišimų mirusiuosius pradėta laidoti bažnyčiose bei jų šventoriuose.

Nuo VI iki XVIII a. pabaigos krikščioniškuose kraštuose žmonės laidoti miesto teritorijoje. Leonas Battista Alberti XV a. rašė apie purvą ir smarvę bažnyčiose, skatino iškelti lavonus iš pastatų. Ilgainiui Švietimo amžiuje susiformavo nauja higienos samprata, skatinusi atsisakyti negyvų kūnų uždarose patalpose. XVIII a. siautė maras, 1775-aisiais Paryžiuje atrasta, kad Nekaltųjų (Les Saints-Innocents) kapinėse gendantys palaikai užkrėtė dirvožemį ir užkratai nutekėjo į netoliese stovėjusių namų rūsius. Tuo remdamasi miesto valdžia nutarė uždaryti kapines, tačiau tam priešinosi prie relikvijų prisirišę gyventojai, norėję arti turėti šventųjų palaikus. Tai, kad kapinės gali kelti pavojų gyvybei, niekam nerūpėjo – iki tol grėsmė nebuvo pastebėta, be to, juk svarbiausia – pomirtinis pasaulis. Vis dėlto šios kapinės buvo uždarytos, žmonių palaikai iškasti iš visų Paryžiaus kapinių ir palaidoti tam įkurtose katakombose. Nuo to laiko mirusiuosius vėl pradėta laidoti už miesto ribų (tiesa, kas kažkada buvo užmiestis, šiandien neretai yra tapę miesto dalimi).