Ką bendro turi laikas ir šviesa? Nesileidžiant į samprotavimus fizikos temomis, lengva atspėti, kad meninės raiškos srityje tai – fotografija. Rinkdama būsimo pokalbio raktinius žodžius, neriu dar giliau: mėginu suprasti, kaip ir kodėl mano pašnekovo „chronos“ (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa „kairos“ (amžinuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku). Nusprendžiu ieškoti šviesos ne tik Remigijaus Treigio kūriniuose – čia ji tausojama, dangstoma šešėliais, slepiama po rūko ir prieblandos sluoksniais kaip pati esmė, didžiausia vertybė. Ne mažiau įdomi asmenybės šviesa, srūvanti ramiai, melancholiškai tykiai, lyg pro sunkiai atveriamų durų plyšį.

Įžengus į fotografo studiją pirmuosius sakinius man pakiša… smėlis, užsilikęs batuose. Būdama pajūry kažkodėl prisiminiau fotografą Raimundą Urboną, Remigijaus bičiulį, taip netikėtai žuvusį Piliavietės krantinėje. „Pažinojote? – nustemba pašnekovas. – Niekas tiksliai nežino, kas jam nutiko. Tąnakt buvo baisus uraganas. Gal „Anatolijus“ nupūtė. Jį rado dabartinėje jachtų prieplaukoj. Raimis nebuvo iš tų romantikų, kurie naktį vaikštinėtų palei vandenį…“

Dar sugrįšime prie Raimundo ir kitų fotografo draugų, jų kūrybinių ieškojimų bei jaunystės šėlionių, o tuokart tenka gan drastiškai perplėšti pokalbio pauzę, persimetant nuo amžinybės reikalų prie linijinio laiko. Smalsesnis skaitytojas be vargo ras ne vieną interviu apie tai, kokie vėjai Kaune gimusį fotografą atnešė per Šilavotą ir Agluonėnus į Klaipėdą. Paminėčiau vos kelis faktus, padėsiančius suprasti, kas menininkui svarbu: mokytis piešti ir tapyti Remigijus pradėjo gana vėlai, baigęs mokyklą. Kaip pats teigia, įvyko „pavėluotas sielos apvaisinimas“. Labai norėjo studijuoti tapybą, tačiau baigė vizualinį dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Kas atvedė į fotografiją? Kinas, tiksliau – studijų laikais buvęs labai platus „Žemaitijos“ kino teatro repertuaras: čia rodydavo F. Fellinio, A. Tarkovskio, I. Bergmano, A. Sokurovo filmus, italų neorealistų ir prancūzų Naujosios bangos autorių darbus.

Ar jaunystėje nekilo noras kurti kiną?

Gal ne. Nors jo – kaip „judančios fotografijos“ – kalba, kinematografinis mąstymas, vaizdų pateikimas sukėlė tikrą perversmą mano galvoje. Beje, esu sukūręs trumpą filmuką „Kelias“, neturintį nei pradžios, nei pabaigos. Visą laiką važiuoja automobilis: pirmiausia pralekia mašina, ir tik vėliau ją pasiveja garsas. Man fotografija – tai sustabdyti filmo kadrai. Be abejo, kūrybai įtakos turėjo ne tik kinas, bet ir tapyba, muzika, teatras. Platus visų menų spektras sudaro kultūrinį sluoksnį, kuriame gimsta kūrinys.

Garsusis fotografas Henri Cartier-Bressonas, studijavęs tapybą pas prancūzų kubistą André Lhote’ą, jį laikė „fotografijos be kameros“ mokytoju.

Fotografui išmanyti tapybą, įvaldyti piešimo, kompozicijos pagrindus yra būtina. Tapyba ir akademinis piešimas leidžia suvokti spalvą, formą, šviesą ir šešėlius, netgi formatą. Fotografuodamas stengiuosi visada įsižiūrėti, netgi įsiklausyti į patį vaizdą. Nesu iš tų, kurie pridaro daug nuotraukų ir tik paskui atsirenka. Tas įsiklausymas yra kitas matymas, vizualinė klausa. Mygtuką paspaudžiu nebūtinai išsyk, kai pastebiu būsimą kadrą.

Koks jūsų laikas: tęstinis, o gal fragmentiškas, einšteiniškai sąlyginis? Ar nuotrauka tėra tik užbalzamuota akimirka, kaip tvirtino André Bazinas? Šiuo metu Klaipėdoje vykstančioje parodoje „Chronometrai“ tarp kitų autorių pristatoma didelė jūsų darbų ekspozicija. Dažnam chronometras asocijuojasi su bėgimu, o jūsų kūriniuose laikas lėtas, tarsi beribis – neturintis nei pradžios, nei galo.

Kas yra laikas fotografijoje? Mano darbuose nerasi sustabdytos akimirkos. Kaip esu ne kartą sakęs, juose vaizduojama tai, kas buvo, yra ir dar gali būti. Tai – abstrakti dimensija, kurios mūsų protas nepajėgia suvokti: ne atkarpa, turinti pradžią ir pabaigą, o linija, tarsi žvilgsnis begalybėn – ir atgal, ir į priekį. Man nėra svarbu apibrėžti konkretų metą. Tarkim, H. Cartier-Bressono, Antano Sutkaus arba Algimanto Kunčiaus fotografijose labai aiškūs laiko ženklai – apranga, aplinka, netgi žmonių veidai, kurie net antropologiškai atrodo kitokie – juose regimi epochos pėdsakai. Šių menininkų darbuose galima identifikuoti ne tik laiką, bet ir vietą. Mano fotografijose konkrečių vietos užuominų nėra. Kalbant apie miesto peizažus, jų nedokumentuoju, neįvardiju vietovės. „Septintoji gatvė“, fotografuota Niujorke, gali būti bet kur – ji mano sugalvota.

Atplėšdamas vaizdą nuo fakto, pakeldamas aukščiau tikrovės, sąmoningai atsisakote laiko ir vietos žymių?

Galbūt siekis nesudokumentinti vaizdo ir atklysta iš pasąmonės, visgi tyčia vengiu konkretumo, nes man daug svarbiau sukurti nuotaiką. Tai, ką darau fotografijoje, yra mano vidinis pasaulis, apmąstymuose perkurti vaizdiniai.

Įdomu, kas jūsų kūrybinio laiko tėkmėje kito, o kas nesikeitė?

Atrinkdamas darbus parodai „Chronometrai“, pastebėjau savo sugrįžimą prie to paties laiko, kuris labiausiai įžvelgiamas mano peizažuose, regis, tokiuose belaikiuose. Nepaisant, kada padaryti darbai, – prieš dvidešimt, dešimt ar prieš trejus metus, – nesąmoningai vis grįžtu ir grįžtu prie tų pačių vaizdinių, atmosferiškai, emociškai susijusių vietų, tarsi eičiau laiko ratu. Tikrai žinau, kada fotografavau „Rudą peizažą“ – 1989-ųjų sausio 20 d. Tądien gimė mano sūnus. Kaip įprasta Klaipėdai, nebuvo sniego, miestas skendėjo migloje. Padariau tik vieną atspaudą. Po dvidešimt penkerių metų visai kitoje vietoje vėl fotografuoju apniukusį kraštovaizdį, atspaudęs žiūriu, kad tos dvi nuotraukos labai panašios: tokia pati atmosfera, kompozicijoje – beveik identiška bala. Taip radosi „Rudas peizažas po 25 metų“. Kartais save pagaunu kalbantį apie tuos pačius dalykus: tylą pievoje, garsą rūke.

Kažkur jūsų darbų rūkuose, miglose, prieblandoje visgi slepiasi žmogus?

Nepamenu, kas atkreipė dėmesį, bet tik tada pats pamačiau, kad beveik visose mano fotografijose, kurią bepaimsi, yra horizonto linija. Gal tokį matymą suformavo pakrantės peizažas? Už tos horizontalės – tikras gyvenimas. Nors niekada nežinai, kur jis tikresnis – šioje ar anoje pusėje. Pažvelgę pro langą, lyg per objektyvą, į tuščią gatvę, kurioje nematyti automobilių, praeivių, vis tiek numanome juos esant kažkur ten, už kadro.

Klaipėdiečio kūriniai – be jūros, o vaizduojami miestai visai nemiestiški. Ar vaikui, atsikėlusiam į Klaipėdos kraštą iš Vidurio Lietuvos, pajūrio peizažas pasirodė svetimas?

Esu labiau gamtos nei miesto žmogus. Patinka braidžioti laukais. Mano vaikystės kaimui Šilavotui nėra būdingos tipinės Suvalkijos lygumos – užaugau tarp gražių kalvelių, ant kurių palipus atsiveria toliai. Prisimenu skaudžiausią patyrimą iš tų metų, kai mano tėvai pakeitė darbus ir persikėlė į Agluonėnus: jaučiausi išplėštas iš gimtojo kiemo, savo smėlio dėžės, atvežtas į svetimą teritoriją ir apgyvendintas keturbutyje – nei mieste, nei kaime.

Keista, bet visiškai neužstrigo atminty pirmas įspūdis, kai pamačiau jūrą. Mėgstu vaikščioti jos pakrante drungiant lietui, ten, kur visiškai nėra žmonių, žinau tokių vietų. Manau, kad Klaipėdai lietus ir ūkanos tinka labiau negu saulė. Savęs neidentifikuoju kaip šio krašto fotografo. Kūriniui vieta, kur jis gimė, nėra svarbi, daug svarbiau pavadinimas. Pavyzdžiui, jei „Namas kopose“ vadintųsi tik „Namas“, arba „Siena“, arba „Kopos“, jį suprastum visai kitaip. Dabar jis – kaip Kōbō Abe’ės „Moteris smėlynuose“ – toks užpustytas amžiams, niekaip neišsikapstantis. Man ši knyga paliko ne tik gilų įspūdį, bet, matyt, turėjo įtakos kūrybai.

Visi vaikystės prisiminimai labai liūdni? Gal tai raktas nuo jūsų melancholijos dėžutės?

Mano kūrybos pamatas glūdi vaikystėje. Saugau daug šiltų prisiminimų. Priešingai nei įprasta, tėvai mane, kaimo vaiką, vasaromis atveždavo į miestą, pas močiutę, gyvenusią Kauno Senamiestyje, prie Katedros, ten praleisdavau po kelias savaites. Anksti ryte ji iš kažkur parnešdavo šokoladinių sūrelių, matyt, atstovėjusi parduotuvėje nemenką eilę. Jie buvo tokie minkšti ir kvepiantys. Jaučiu daug sentimentų Kaunui. Man jis – močiutės miestas. Prisimenu kirpyklą Vilniaus gatvėje – dabar ten įsikūrusi kažkokia skanėstų krautuvėlė. Mano nuostabai, joje kirpdavo vyras, kaip kokioje Italijoje. Sėdėdavau balkone ką tik nulijus šiltam vasaros lietui, uosdamas ypatingą gatvės aromatą. O kaip kvepėdavo liepos!.. Svajodavau gyventi geležinkelio stoty. Patiko prabildančių vagonų triukšmas: atvažiavo traukinys, išvažiavo, ir vėl tyla. Galbūt iš čia kyla poreikis įsiklausyti. Man fotografijoje svarbu ne metaforomis užklotas tekstas, o vaizdas, atveriantis žiūrovui interpretavimo galimybę – nuo pojūčių iki garsinių asociacijų.

Keliaudami jūsų laiku, sugrįžkim į kūrybos tarpsnį, kuriame gyvavo „Doooooris“ – legendinė Klaipėdos menininkų grupė. Kuo ypatingi tie šešeri metai?

Buvome penki bičiuliai [Remigijus Treigys, Raimundas Urbonas, Audrius Jankauskas, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas – E. P.], penkios „o“ raidės. Nežinau, kas mums šovė į galvą; darėm visokias nesąmones, kurios netilpo į tuometinės dailės rėmus. Kvailiojom natūraliai, be jokios pozos. Mūsų parodų atidarymai užsitęsdavo po tris dienas. Audrius Jankauskas parašė tokį saviironišką manifestą, kurio vienas iš punktų teigė, kad grupės „Doooooris“ nariai labai jautriai reaguoja į kritiką. Nebuvome oficialiai įsiregistravę, nedeklaravome, kad kuriame rimtą meną. Kartą parodoje ant solidaus skulptūroms skirto postamento pastačiau agurotį, prismaigstęs į jį vinučių, padariau „ežiuką“. Per mėnesį mano eksponatas ištižo ir supuvo, vinys surūdijo. Gal, žvelgiant globaliai, tai nieko naujo, bet tais laikais neturėjome interneto ar kitų galimybių stebėti, kas vyksta modernaus meno pasaulyje, tad pasikliovėme intuicija.

Kas jus siejo? Noras šmaikštauti, maištauti, bendras matymas?

Greičiausiai – saviironija. „Doooooris“ parodos tebuvo pakvailiojimai. Keista, bet šiais laikais tai tapo savotiška legenda, kad darėme kažką reikšmingo, stebuklingo. Atsimenu, atvažiavę vilniečiai rūškanais veidais nusprendė, jog taip negalima, nes tai – ne menas. Neužmirškim, buvo 1990-ųjų pradžia, akademizmas mene bujojo visa savo jėga. Menininkai privalėjo eksponuotis parodų rūmų salėse, viskas labai oficialu ir rimta. O mes nesiekėme susireikšminti. Jei parodą rengdavome dviese, tai grupės pavadinime rašydavome tik dvi „o“, jei visas penketukas – tada penkias. Važinėdami po Žemaitiją R. Urbonas, A. Karvelis ir A. Jankauskas viename kieme pamatė cementinį zuikį, kuris jiems taip patiko, kad nupaveikslavo ir iš jo sukūrė grupės ženklą. Pasikalbam dabar tarpusavy, kad mums visiems tas etapas buvo ir praėjo, nepadaręs didelės įtakos kūrybai.

Tie meniniai pašmaikštavimai gal dabar atrodo beprasmiai, vis dėlto ar normų laužymas neįkvepia jaunam žmogui laisvės, drąsos eksperimentuoti ne tik „žaidimų aikštelėje“ – leisti sau daugiau, nei priimta rimtesnėje erdvėje?

Pripažinti Klaipėdos menininkai į mus žiūrėjo kaip į nesusipratimą, nors darbai, kuriuos kūrėme kiekvienas atskirai, buvo visiškai kas kita. Kaip tik tada ėmiau braižyti savo fotografijas. Tuo metu visi retušuodavo nuotraukas, tad daugelis kolegų mane auklėjo: kaip tu elgiesi, taip negalima. Ką reiškia „negalima“? Mene nėra taisyklių. Tačiau yra vidinis cenzorius, kuris, deja, ne visada padeda atsakyti į klausimą, kodėl taip darai. Reikalingas saiko jausmas, saugantis nuo pozavimo, dirbtinumo. Svarbiausia kurti tai, kuo tiki. Tikėjimas ir yra mūsų tikrumas. Tačiau ką bekurtum, kaip beeksperimentuotum, būtinas kultūrinis sluoksnis, ant kurio auga tavo tikėjimas. Fotografija – ne vien techninė meistrystė, jos pamatuose sudėta ir kinas, ir tapyba, muzika, teatras, poezija, skaitytos knygos, tiesiog gyvenimo patirtis. Ir dar šiame bagaže visuomet bus kažkas nepaaiškinamo. Galima daug kalbėti, bet kūryboje vis tiek liks dalykų, nepavaldžių kalbai.

Konceptualiajame mene autoriaus idėja ir jos komentaras kartais daug įdomesni nei pats kūrinys.

Jei nebūtų aprašymo, kai kurių darbų tiesiog nesuvoktume. Man vis dėlto įdomiau, kai kalba vaizdas, o ne jo kūrėjas. Dažnai užtenka tik pavadinimo, jis atkoduoja esmes ir palieka vietos žiūrovo mintims.

Jeigu jūsų nepažinočiau, pagal kūrinius manyčiau, kad esate vienišius, saugantis savo asmeninę erdvę, į kurią niekam neleidžiama brautis.

Taip, buvimas vienumoje man yra būtinybė. Gal dėl to kasmet ir važiuoju tik į vieną plenerą Šilavoto Davatkyne. Dirbti komandoje sudėtinga. Netgi kūrybinės krizės, kurios ištinka praktiškai visus, manęs nebaugina. Tuo metu, kai nieko apčiuopiamo nekuriu, vis tiek kažkas vyksta galvoje. Tokius momentus vadinu „prasmingu nieko neveikimu“. Galėtų būti toks mano hobis, nes kitokių neturiu.

Bet tuo metu, kai „prasmingai nieko neveikiate“, vis tiek kažką darote?

Dėstau fotografiją Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdos universitete. Manai, čia darbas? Man tai irgi yra kūryba – kolektyvinė, kartu su studentais; kyla visokių idėjų.

Kokiais argumentais nuginkluojate šiandieninį jaunimą, kurio arsenale – skaitmeninės kameros ir modernūs mobilieji telefonai? Jūs pats – analoginės fotografijos meistras.

Atėjo skaitmeninės fotografijos laikas, ir nieko nepakeisi. Svarbu ne priemonė, bet rezultatas. Man analoginė fotografija artimesnė todėl, kad noriu pats atspausti kadrą. Padaręs skaitmenines nuotraukas, atspaudų gamybą paprastai atiduodi į svetimas rankas. Žiūrovui ši subtilybė galbūt nėra reikšminga, tik ne man. Kai nutrūksta paskutinė fotografinio proceso grandis, jaučiuosi ne viską atlikęs iki galo. Įsivaizduok, jei išnešiotum kūdikį, bet pati jo negimdytum. Fotografijoje atspaudo padarymas – labai svarbus momentas: kažkur įtrini, labiau ar mažiau pašvieti. Atspausk tą patį atvaizdą tris kartus ir bus trys skirtingos nuotraukos.

Iš vieno skaitmeninio kadro atspausdintos fotografijos bus visos vienodos, kaip klonuotos avelės Doli… Suprantu, kad prisiimate atsakomybę už savo kūrinį nuo pradžios iki pabaigos?

Būtent. Jaučiuosi atsakingas netgi už savo darbų ekspozicijas parodose: kaip jie komponuojami, gretinami, kokį pasakojimą sukuria, kokia bendra parodos architektūra – tarpai, pauzės, nutylėjimai. Nesibaidau skaitmenos – kartais ji man reikalinga eskizams, fotografiniams dienoraščiams. Bet vis tiek lieka graužatis dėl to, ką ne pats padariau. Rankomis iščiupinėtas kūrinys turi visiškai kitą energinį krūvį. Manau, jautresnis parodos lankytojas tą jaučia. Kartais tenka daryti skaitmenines reprodukcijas – perfotografuoti savo darbus ir vėl atspausti: jos man primena konservus – ir paviršius, ir kvapas ne tas.

Kaip turėtume suprasti jūsų paties kažkada išsakytą mintį: „Visos mano fotografijos sugalvotos“?

Pirmiausia jos atsiranda mano galvoje: mintyse sukurti regėjimai, peizažai ar bevaikštant surasti, bet neužfiksuoti miestovaizdžiai. Beje, dažniausiai nesinešioju fotoaparato. Ilgai mąstau apie užkabinusį momentą, svarstydamas, kada geriausia fotografuoti, kokia tinkamiausia šviesa ar nuotaika. Tapyboje, grafikoje galima sukurti tai, ko nėra, bet fotografijos vaizdiniai egzistuoja tikrovėje, tad esu priverstas prisirišti prie realių objektų. Mano darbų ciklas „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ paremtas pojūčiais: įėjus į tamsų kambarį iš pradžių nieko nesimato, apima baimė. Tačiau ilgainiui akys pripranta, atpažįsta daiktų kontūrus. Taip ir šiame cikle: iš pradžių vos įžiūrimi objektai ima ryškėti: kažkoks patisonas, stalo fragmentas, šviesos ruoželis. Kita sena serija „Daiktai“ – taip pat sugalvota fotografija. Pats juos gaminau, įskaitant sofą, ir paveikslavau susinešęs prie vienos sienos. Peizažai miglose vėlgi gimsta pirmiausia kaip vizija. Niekada nefotografuoju saulėtą dieną, kai viskas atvira ir matoma. Rūkas leidžia priartėti ar nutolti nuo objekto, sumodeliuoti, „nusipiešti“ vaizdą.

Monochrominė, melancholiška jūsų spalvų paletė nekinta metų metais. Kažin, ar kada atsiras visas spektras, kitoks spalvynas?

Ne. Man patinka tas rusvumas, tapybiniai atspalviai, sluoksniavimas. Aš nekuriu spalvotos fotografijos. Pirmiausia padarau nespalvotą nuotrauką, po to ją tonuoju sepija, padedančia sukurti reikiamą nuotaiką. Ji yra valdoma – stipresnė arba silpnesnė. Apskritai fotografavimas turi kelis etapus: vaizdo sumanymą, atradimą, paveikslavimą, ryškinimą, spausdinimą, – ir daugybę niuansų: tonavimą, netgi medžiagų parinkimą ir rėminimą. Kartais man gražus pats fotopopierius, toks senas, patrupėjęs, ir aš jo neslepiu – prisegu darbą prie pasporto tarsi drugelį. Be galo svarbus formatas, nes jis ne tik veikia žiūrovą, bet kuria mano santykį su vaizdu. Miniatiūros reikalauja labai artimo, kone intymaus žvilgsnio. Dideliuose darbuose, į kuriuos žiūrima atsitraukus, ir mano kalbėjimas, ir nuotaika, ir objektai atsiskleidžia visai kitaip. Man reikšminga visuma, tačiau ne kiekvieną subtilybę sugebėčiau paaiškinti – jos intuityvios. Manau, kad menininkas yra kaip siųstuvas, o žiūrovas – imtuvas: arba pagauna sklindančias bangas, arba ne. Kūriniu transliuoju norimą informaciją, ir jei sukdami savo imtuvo rankenėlę pagavote mano bangą, įvyko kontaktas, mes susikalbame, bet tikrai nieko blogo, jeigu ne. Mėgindamas visiems patikti, būčiau nenatūralus, netikras.

Šiandien vadinti save „profesionaliu fotografu“ gali kiekvienas, turintis gerą kamerą ir kelis brangius objektyvus. Kas skiria hobį ar verslą nuo fotomeno?

Tapybos darbai taip pat ne visi vienodi. Pilies gatvėje ar Palangoj prie Kurhauzo prekiaujantys savo paveikslais irgi tapo. Mes visi mokame rašyti, bet vien dėl to netampame rašytojais, o gerais – juo labiau. Šiais laikais fotografuoja kiekvienas, bet retas kuris mąsto, ką savo nuotraukomis nori pasakyti. Manęs dažnai klausia, kokį fotoaparatą arba optiką naudoju. Tačiau nesu girdėjęs, kad kas paklaustų dailininko, kokiais teptukais jis tapo – voverės plauko ar kiaulės šerių. Meninė fotografija, kaip ir bet kuri kita prasminga kūryba, gimsta visų pirma idėjų arba mąstymo, bet ne technologijų ar įrankių plotmėje. Pastebėjau, kad fotomėgėjai ar amatininkai nekalba apie nuotraukomis perteikiamą mintį, kūrinio poveikį, jiems svarbiausia atvaizdo kokybė ir techninės aparatų charakteristikos, žodžiu, „kad būtų gražu“. Kas yra gražu? Vienam patinka A. Tarkovskio „Nostalgija“, kitas žavisi turkų melodramomis: „Pažiūrėk, tikromis ašaromis verkia.“ Dažnas, pažvelgęs į mano nuotraukas, gal nuspręs: „Ir aš taip galiu“; „Čia nieko nėra, nekokybiška, neretušuota.“

Toji „nekokybė“ tapo jūsų fotografijos išskirtinumu, veikiau ne prekiniu, bet meniniu ženklu. Kiek pamenu, jau seniai savo nuotraukas braižote, taškuojate, ryškindamas trinate pirštais, lyg prieštaraudamas sterilios fotografijos tradicijai. Kur glūdi šio sumanymo esmė?

Niekad nemąsčiau, kaip man persiversti per galvą – gal pradėti raižyti negatyvus? Toks braižas susiklostė natūraliai. Kažkada ir aš dariau „teisingas“ nuotraukas. Kai supratau, kad mene nėra taisyklių, eksperimentuodamas ėmiau ir perbrėžiau savo negatyvus. Pirmieji rėžiai buvo tikrai drastiški, agresyvūs. Ilgainiui jie smulkėjo, tapdami subtiliais papildiniais, išmokau juos suvaldyti. Svarbu jausti saiką ir kompoziciją. Mano nuotraukos labai tylios, o foniniai „traškesiai“ yra triukšmas, drumsčiantis ramybę, kaip virš pievos praskrendanti pabaidyta gervė – šuch, šuch, šuch, šuch…

Esu girdėjusi, kad iš vieno negatyvo atspaudžiate vos kelias nuotraukas ir po to jį sugadinate. Kodėl?

Fotojuostų iš tiesų nesaugau. Jeigu jau padariau iš vieno kadro kelis atspaudus, antrą kartą nebegrįšiu, nes niekada nepakartosiu to, kas iš jo gimė. Lygiai kaip dailininkas – vieną kūrinį baigęs, vėl to paties netapo. Žinoma, galėtum, bet antrasis skleis kitą energiją. Netgi leidžiamoms knygoms ar albumams savo fotografijas reprodukuoju ne iš negatyvo, o iš originalo – jį perfotografuoju. Toks mano principas – panaudotą negatyvą perbraukiu, kad nebūtų pagundos. Grafikai taip pat naikina atspaustų raižinių klišes.

Įprasta, kad fotografai labai saugo savo archyvus, pavyzdžiui, Antanas Sutkus.

Aš esu kitoks. A. Sutkus arba A. Kunčius privalo saugoti, nes jų fotografija – dokumentas, įamžinta epochos atmintis. Mano nuotraukose nėra istorinių kadrų. Tarkim, kažkada nufotografavau Vilniaus katedrą: tada ji buvo tokia, ir po šimto metų gal bus tokia pati – jokių laiko ženklų.

R. Treigys, A. Lukys, R. Urbonas, G. Trimakas. Jūsų kartos fotografiją Agnė Narušytė pavadino „nuobodulio estetika“. Nuobodulys kasdieniame gyvenime dažnai turi neigiamą konotaciją: jeigu nuobodu, vadinasi – blogai. Jūsų mene ši sąvoka keičia prasmę, skamba kaip savotiškas komplimentas.

Nuobodulį suprantu savaip. Tai nėra tinginiavimas išsidrėbus ant sofos. Kūryboje egzistuoja tokia būsena – atotrūkis nuo realybės, nededant jokių pastangų atspindėti įvykius, aktualijas ar amžininkų gyvenimo būdą. R. Urbonas, ko gero, vienintelis iš mūsų vaizdavo savo kartos aplinką ir buitį, tačiau sunkiai slėpdamas atodūsį: „Kaip viskas užkniso.“ Nesame lemiamo momento fotografai. Mums reikia nuobodžiai išlaukti savo kadro, kaip katinui – pelės. Šis namas už lango – mano seniai sugalvotas, tik nežinau, kada jį prisijaukinsiu, galėsiu su juo susikalbėti. Yra dalykų, kurių kantriai laukiu jau trečius metus: ne kokio nors galimo įvykio (viskas jau įvykę mano galvoje), greičiau jo realizacijos, ar apskritai – laukiamybės išsipildymo.

Kada atėjo lūžio momentas, kai tai, ką kolegos vertino kaip „nekokybišką, ir todėl neleistiną“, tapo „galima ir labai įdomu“, nes treigiška?

Įdomu, kad pirmieji mano meną priėmė ne fotografai, o dailininkai. Jie mane geriausiai suprato. Netrukus buvau pastebėtas ir užsienio parodų kuratorių: 1991 m. fotografas, meno kritikas Peeteris Linnapas pakvietė į Estiją – Saremos saloje surengiau parodą, kurią pamatęs suomių fotografas Vidaras Lindqvistas po dešimties metų atvažiavo manęs ieškoti, kad pakviestų į rezidenciją Suomijoje. Eksponavau savo fotografijas Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne. Lenkai surengė penkias puikias asmenines parodas, išleido katalogus. Nuolat jutau, kad kaimyninėse šalyse mano kūryba vertinama ir suprantama. Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ilgai buvau kraštinis. Puikiai susikalbame su menotyrininkėmis Agne Narušyte, Margarita Matulyte, Raminta Jurėnaite, kurios fotografiją mato ir apie ją mąsto kitu kampu.

Ar kuriančiam žmogui pripažinimas yra svarbus?

Labai. Manau, kad pozuoja tie, kurie teigia kuriantys sau ir dedantys savo darbus į stalčių, nes jiems tas pats, ką kiti galvoja. Menininkas yra šioks toks narcizas gerąja prasme, jam reikia dėmesio. Kaip aktoriui būtina išeiti į sceną, taip dailininkui ar fotografui svarbu eksponuoti savo darbus parodų salėse, išgirsti, ką kalba žiūrovai ir kritikai. Tai yra kūrybos prasmės dalis.

Jūsų darbai, regis, išduoda jus esant mąslų, liūdną ir vienišą. Sunku netapatinti autoriaus su jo kūriniais. Tikriausiai yra, kas džiugina?

Būna dienų, kai esu visiškas pesimistas. Toks mano vidus, ypač kai būnu vienas. Nuotaikų skalė labai žmogiška: vieną dieną smagu, kad saulėta, kitą – džiaugiuosi miestą skandinančiu rūku; būna dienų, kai niekas nemiela. Kartais kurdamas patiriu nepaaiškinamą pakylėjimą – momentinį džiaugsmą, netgi malonų virpulį, kai procesas teikia didesnį pasitenkinimą nei rezultatas. Nesvarbu, ar pasisekė ką nors sukurti. Tik po daugelio mėnesių ar metų suprantu, ar pavyko. Reikia nuotolio, kad galėčiau įvertinti. Kai kurių darbų turiu tik po vieną egzempliorių. Tuo metu, kai juos padariau, atrodė visiškai neįdomūs. Po metų išsitraukęs savo seną nuotrauką, pamatau ją kitomis akimis. Tarkim, vieną kūrinį, atspaustą gal tik porą kartų, nes man jis atrodęs ganėtinai nevykęs, 1992 m. Odensės Fotografijos meno muziejus panaudojo Baltijos šalių fotomeno parodos plakatui. Vėliau ekspozicijos kuratorė pasakojo, esą dar nėra taip buvę, kad lankytojai pavogtų visus plakatus. Pradžiugino.

***
Kartais iškratyti jūros smėlį iš batų daug lengviau, nei išpurtyti iš galvos visas pokalbio nuotrupas, kurios – kaip Remigijaus fotografijų vaizdiniai – vis sugrįžta ir sugrįžta. Išsakytos ir nutylėtos mintys sukasi galvoje lyg traškanti vinilinė plokštelė: tie įbrėžimai nei labai svarbūs, nei itin trukdo, ir, „treigiškai” mąstant, koks gi skirtumas, kada jie atsirado, jei laikas yra tiesė – be pradžios ir pabaigos. O gal spiralė?..