Tomo Kos iliustracija
Saulius Keturakis

Mechanizmas, rašytojo mūza

Čekų kilmės medijų teoretikas Vilémas Flusseris yra sakęs, jog fotografas laisvas tik tose ribose, kurias jam nustato fotokamera: židinio nuotolio, diafragmos bei išlaikymo trukmės ir kitų mechanizmo veikimo parametrų jis negali peržengti, tik pasirinkti kažką iš siūlomų variacijų ir paspausti mygtuką. Todėl V. Flusseris teigė, jog mechanizmas reglamentuoja galimybes patirti pasaulį, ir kartais taip intensyviai, jog kūrėjas telieka tik pagalbine įrenginio funkcija – panešti ar nublizginti.

Fotografijas mąstytojas vadina techniniais atvaizdais, nes jų atveju labai daug priklauso nuo fotokameros. Perkėlus žvilgsnį prie literatūros istorijos, galima tikėtis analogiško termino „techninis tekstas“, kuriuo, sekant V. Flusserio logika, būtų pavadinami tekstai, parašyti ne ranka, o kokiu nors įrenginiu – spausdinimo mašinėle ar kompiuteriu. Tuomet pradėtume stebėtis – negali būti, jog rašomoji mašinėlė ar skaitmeninis aparatas svarbūs literatūros istorijai, jog nuo jų bent iš dalies priklausė parašytų tekstų pobūdis. Tačiau, atidžiau žvilgtelėjus, matyti, jog mechanizmas visuomet buvo aktyvus rašytojo partneris, kurio poveikis literatūros istorijai – ypač kalbant apie Lietuvą – dar laukia savo tyrinėtojų.

Paprastai manoma, jog pirmasis literatūros kūrinį ne ranka, o spausdinimo mašinėle parašė Markas Twainas. Toks įsitikinimas susijęs su paties kūrėjo autobiografine 1904 metų pastaba, jog tai jis pirmasis pasaulyje panaudojęs spausdinimo mašinėlę meninio teksto suvedimui, o „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876) buvo pirmasis literatūros kūrinys, ištisai parašytas spausdinimo mašinėle. Tiesa ta, jog M. Twainas buvo pirmasis spausdinimo mašinėlę nusipirkęs rašytojas – vieną ankstyviausių kompanijos „Sholes and Glidden“ gaminių jis įsigijo 1874 metais. Bet romanas „Gyvenimas prie Misisipės“ (1883) dar buvo parašytas ranka, tad „Tomo Sojerio nuotykiai“ vargu ar spausdinti mašinėle. Vis dėlto, broliui M. Twainas laiškus rašydavo mašinėle, atsiprašinėdamas, jog reikia būti genijum, kad suvaldytum tą įrenginį.

Johnas Updike’as iki pat mirties 2009 metais rašė savo spausdinimo mašinėle „Olivetti MP1“, pagaminta 1932 metais Italijoje. Žurnalistų standartiškai paklaustas apie planuojamus kūrinius, jis kartais atsakydavo taip – rašysiu, kol veiks mano rašomoji mašinėlė. Likus keliems metams iki mirties, „The Boston Globe“ skaitytojai sunerimo – kūrėjas pranešė, jog, nors visi spausdinimo mašinėlės klavišai dar puikiai veikia, tačiau vežimėlis – įrenginys, kontroliuojantis popieriaus lapo poziciją – jau kartais stringa. „Jei suges, netaisysiu ir neberašysiu“, – pareiškė žurnalistams J. Updike’as. Aparatas, laimei, nesugedo.

Hunterio D. Thompsono santykis su savąja „IBM Selectric“ buvo ne mažiau asmeniškas. Kartą jis šią rašomąją mašinėlę įmetė į sniego pusnį Kolorado valstijoje ir dar sušaudė pistoletu. Ištraukus iš sniego paaiškėjo, jog, nepaisant nieko, ji puikiai veikia. Po trejų metų rašytojas pistoletą jau nukreipė į save ir nusišovė.

Kaip matyti, spausdinimo mašinėlių ir jų savininkų santykis pasaulinėje literatūroje – gana gerai dokumentuotas. Tačiau ar yra žinoma, kas pirmąjį grožinį kūrinį parašė kompiuteriu?

Žymos: