fbpx

Alex Kanevsky. Suglamžytos fotografijos realizmas

Vidas Poškus

Su Alexu Kanevsky’iu esame pažįstami keliais būdais. Visi jie – netiesioginiai. Žinau, kad su juo yra bendravęs Žygimantas Augustinas. Tą jis (Žygimantas) man patvirtino viename laiške, kuriame šio klausiau kelių dalykų. Tie keli dalykai – labai paprasti. Vienas jų – ar Ž. A. turi Kanevsky’io elektroninio pašto adresą (patvirtino turintis, tačiau dėl etinių nuostatų be adresato sutikimo negalintis duoti). Kitas – kokia kalba komunikuoti. Žygimantas atrašė, kad Alexas gali bendrauti ir rusiškai, ir angliškai. Tuomet išsiunčiau pasiūlymą draugauti viename iš socialinių tinklų (jeigu konkrečiau, feisbuke). Teigiamo atsakymo labai ilgai nereikėjo laukti. Dar esu vadinamasis „folouveris“ tame pačiame tinkle ir matau, ką veikia, ką tapo, ką kuria A. Kanevsky’is, nes seku jo profilį pavadinimu „Alex Kanevsky – artist“. Manau, to visiškai užtenka, kad menininkas būtų laikomas puikiu bičiuliu. Nes juk kalba sukasi apie jo tapybą, o ne kokius nors asmeniškumus. Čia būtų galima pacituoti legendinį tapytoją Balthusą, 1986 metais Teito muziejuje vykusios parodos buklete įrašiusį kelis sakinius: „Jokių biografinių detalių. Pradėkite: Balthus yra tapytojas, apie kurį nieko nežinoma. Dabar pažvelkime į paveikslus. Pagarbiai, B.“. Alexo atveju galima tarti tą patį. Ne tik dėl tam tikrų vizualinių sąsajų su Balthasaru Klossowskiu de Rola. Bet šios, neabejotinai, yra reikšmingos ir svarbios. Kas bendro tarp Kanevsky’io ir Klossowskio? Visų pirma, kultūrinė Vidurio Europos patirtis.

Vis tik reikia pateikti keletą biografinių detalių. Alexas gimė 1963 metais Rusijoje – Rostovo prie Dono mieste. Jo tėvų namuose buvo turtinga meno biblioteka, iš kurios būsimasis dailininkas siurbė (tartum koks vikšras obuolio syvus) tai, kas vadinama bendruoju išsilavinimu. Be jo, žinia, negali būti nei geru menininku, nei jautriu meno suvokėju ar vertintoju. Kaip rašoma visažinėje „Vikipedijoje“ (o tai, kas ten parašyta, gali būti ir iš padavimų srities, bet juk legendos apie dailininkus privalo egzistuoti – argi ne?), kuomet Alexui buvo penkiolika, jis su šeima persikėlė į tuomet dar sovietinę Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Ir vėliau būtent čia (praleidęs Lietuvoje penketą metų), garbingajame ir senajame Vilniaus universitete, būsimasis tapytojas studijavo matematiką, tačiau svarbu ne tik tai, bet ir faktas, jog naujoje vietoje jis susidūrė su lietuviška tapybos samprata. Galima ilgai bei įnirtingai diskutuoti, ar yra lietuviška tapyba ir ar galima tautinė jos samprata, tačiau jokių abejonių, jog tam tikrų regioninių bruožų, nulemtų kultūrinių-istorinių peripetijų, tikrai esama. Juk jeigu ne dar Nepriklausomybės (pirmosios) patirtis ir glaudūs lietuviškojo tapybos avangardo ryšiai su Paryžiaus mokykla (École de Paris) bei simpatijos belgiškajam realizmui, veikiausiai nebūtų to, kas vėliau, okupacijos laikais, 7–9 dešimtmečiais dėstyta nuo pirmųjų klasių iki paskutiniųjų kursų. Trumpai tariant – tai kolorizmas kaip tikslas, potėpis kaip vertybė. Be to, po visų sovietinių realizmų, kuriuos matė ir netgi ankstyvojoje kūryboje eksploatavo pats Alexas, lietuviškoji tapyba atvėrė akis paveikslo sampratos prasme – parodydama, kad tai gali būti vertybe savaime, o ne tik dekoro elementas ar propagandos įrankis. Grįžtant prie savotiškos Kanevsky’io ir Balthuso giminystės, galima tarti, kad jų kūrybą jungia figūratyvumas kaip konceptuali nuostata ir metafizinio sapno idėja. Abu jie yra „tradicionalistai“ per se. Įdėmesnis žiūrovas (ir skaitytojas) kažkuriuo momentu paprieštaraus sušukdamas, kad Kanevsky’io (žinoma, ne jo paties, o kūrybos) temperamentas yra dinamiškas, o Balthuso – statiškas. Tokiam būtų galima kontrargumentuoti kitų Vidurio Europos tapytojų, kad ir rumuno Corneliu Babos ar vengro Tiboro Csernuso, personalijomis. Ten ne tik judesio, bet ir atmosferos yra pakankamai. Galop, paties A. Kanevsky’io atsiradimas Jungtinėse Valstijose, manyčiau, suveikė kaip tam tikras katalizatorius, ir esmė glūdi ne tik tame, kad 1989 metais pradėta studijuoti tapyba Pensilvanijos meno akademijoje, bet kad amerikietiškasis realizmas – ar literatūrinis, ar tapybinis – čia visuomet turėjo ir tvirtas pozicijas, ir senas tradicijas. Prisiminkime vien George’o Bellowso, Edwardo Hopperio ar Andrew Wyetho personalijas…

2018-05-25