fbpx

Humaniškoji blogos architektūros pusė

Andrius Ropolas

Galima ilgai kalbėti apie blogą architektūrą, rodyti pavyzdžius, skirtingais skerspjūviais ją analizuoti, tačiau dažniausiai tokia architektūra visiems suprantama ir atpažįstama akimirksniu. Ją iliustruojant paprastai parenkami projektai iš Artimųjų Rytų ir Kinijos. Pradėję ieškoti blogos architektūros internete, iškart išvysime daniškos monetos formos auksinį biurų pastatą ir Eifelio bokšto kopiją Kinijoje bei viešbutį Šiaurės Korėjoje. Giliau panaršę atrasime ant šono nugriuvusį daugiabutį Kinijoje ir daugybę kitokių urbanistinių bei konstrukcinių nesėkmių. Šalia visos šios egzotikos pamatysime šūsnį kiekvienam savaime suprantamų iliustracijų – baroko stiliaus dangoraižių ir prekybos centrų, itališkų kaimelių kopijų, paverstų prekyvietėmis po atviru dangumi, bei daugybę pilkų tankiai sugrūstų kartotinių daugiabučių rajonų. Kodėl tokia architektūra yra bloga ir dažnai tampa pajuokos objektu, visiems aišku. Lygiai taip pat visiems suprantama, kad blogų dalykų gyvenime, tarp jų ir prastos architektūros, turėtų būti kuo mažiau. Kokybiški pastatai ir kokybiškos erdvės tarp jų – mūsų visų interesas, o nežmoniškai padidinti sovietiniai daugiabučiai, sustatyti šalia smogu apgaubtų didžiausių prospektų, Kinijoje ir kvailiausių formų biurų pastatai, pasiekiami tik automobiliu, Indonezijoje yra blogis. Tačiau nepasigilinus nurašyti blogos architektūros nevertėtų, kartais ji gali pasiūlyti daug daugiau nei gerai apgalvota, kokybiška architektūra.

Prieš aštuonerius metus žurnalistė Leslie’ė Chang TED konferencijoje Škotijoje papasakojo istoriją apie Kinijos darbininkų gyvenimą. Ji porą metų tyrinėjo žmones, plušančius viename iš pietų Kinijos miestų. Tuos, kurie už itin mažus atlyginimus baisiomis sąlygomis gamina „iPhone“ telefonus, prabangius rankinukus ir madingus sportbačius. Tuos, dėl kurių išnaudojimo produktus užsakančios korporacijos yra nuolat kritikuojamos, o mes, pirkdami šiuos gaminius, pasąmoningai prisiimam kaltę. Prieš keletą metų spaudoje nemažai rašyta apie nuolatines darbininkų savižudybes kinų gamyklose. Pasakojimai būdavo iliustruojami tinklais apipintų pastatų nuotraukomis, kurių paskirtis – pagauti pro langą šokančius žmones.

Nors išvardyti dalykai yra akivaizdžiai baisūs, Leslie’ė norėjo visa tai suprasti geriau. Ji pasigedo pačių darbininkų balso, tikrų išgyvenimų ir jų nuomonių, todėl praleido porą metų susitikinėdama ir kalbėdama su jais, dažniausiai – jaunomis moterimis. Su kai kuriomis vykdavo atostogų į jų gimtąsias provincijas ir susipažindavo su šeimomis. Per šiuos metus ji išklausė daugybę pasakojimų, kuriuose dažniausiai buvo minima santuoka, vaikų ateitis ir uždarbis. Nors darbininkai sunkiai galėjo paaiškinti, kokios yra tikslios jų pareigos ir atsakomybės fabrikuose, visi norėjo pasiekti daugiau, pamatyti pasaulį ir laisvu metu išmokti naujų kalbų. Žurnalistė beveik nė karto neišgirdo nieko apie gyvenimo ir darbo sąlygas, nors jos mums gali priminti kalėjimą – 10–15 žmonių viename kambaryje, vienas tualetas skirtas 50-čiai, gyvenimo grafikas pagal gamyklos tvarkaraštį. Tokia mums pasibaisėtina padėtis daugeliui darbininkų buvo geriau nei kambariai ir bendrabučiai kaimuose, iš kurių jie atvyko. Vargani atlyginimai dažnai spaudoje iliustruojami skaičiavimais, kiek laiko vidutinis gamyklos darbuotojas turėtų triūsti, kad išgalėtų įsigyti savo gaminamą „iPhone“ telefoną, taip norint pademonstruoti didžiulį išnaudojimą. Tačiau pati Leslie’ė Chang atkreipė dėmesį, jog nors ji rašo tekstus „The New Yorker“ žurnalui, ten nusipirkti reklamos negalėtų. Ir paprasčiausiai jai to nereikia, kaip ir plušantiems gamyklose nereikia nei naujo „iPhone“, nei prabangios rankinės. Į tokį darbą jie žiūri kaip į laikiną stotelę, kuri padėtų įsitvirtinti mieste arba grįžus atgal į kaimą pradėti naują, geresnį gyvenimą. Tai, kas mums atrodo kaip išnaudojimas, darbininkams yra svarbi galimybė pakreipti savo gyvenimą į gerąją pusę.

Šios žurnalistės įžvalgos skatina pamėginti procesus vertinti galvojant daugiau apie žmones, esančius jų sūkuryje, o ne pagal mūsų pačių susikuriamą įsivaizdavimą. Taip pažvelgus į architektūrą, visiems akivaizdžiai blogi projektai gali atsiskleisti kaip geri.

Prieš keletą metų pradėjau dirbti vienoje Londono architektūros korporacijų. Pasirinkau tokią vietą ne dėl geresnio atlyginimo ar patinkančių projektų (nors tai irgi darė įtaką), bet dėl to, kad jie veikė Kinijos rinkoje – tiesiog nesinorėjo praleisti šanso daugiau sužinoti apie procesus, vykstančius šioje dar besivystančioje supervalstybėje. O tiksliau – suprasti, kodėl ten yra tiek daug tokios blogos architektūros. Po poros metų darbo pradėjau šiek tiek kitaip suvokti ir vertinti supančią bei kintančią aplinką, atsargiau žvelgti į iš pažiūros blogą architektūrą.

2018-05-25