Philipp Meuser. Belaukiant Bujano
Gintarė Krasuckaitė, Eglė Petreikienė
Naujausias jauno vokiečių fotografo Philippo Meuserio (g. 1986) meninis projektas – serija „Belaukiant Bujano“ (Waiting for Buyan, 2018) – ne tik atskleidžia autoriaus kūrybinius ieškojimus. Jis pažadina žiūrovų aistrą tyrinėti, leistis į keistą pažintinę ekspediciją – atrasti mitinę Bujano salą, vakarų slavų mitologijoje apipintą legendomis ir prilyginamą kone Atlantidai: ji neva prapuola arba atsiranda per potvynius ir atoslūgius.
„На море на окияне, на острове на Буяне…“ („Jūroje vandenyne, saloje Bujano…“) – taip prasideda ne vienas slaviškas užkalbėjimas. Ši nepaprasta sala-miestas dažnai minima sakmėse kaip vieta, kurioje slypi ypatingos antgamtinės galios, kur gyvena trys broliai vėjai – Šiaurys, Vakaris ir Rytys – bei dievaitės Žaros (Zorya atitiktų baltiškąją Aušrą), tarnaujančios savo tėvui, saulės dievui Dažbogui. Kitose slavų legendose Bujanas vadinamas Visų Orų buveine – juos sukuria dievas Perunas (plg. liet. Perkūnas) ir išsiuntinėja po pasaulį. Manoma, kad čia tarpsta visų pasaulio gyvių sėklos. Mituose teigiama, kad Bujane stūkso šventas akmuo Alatyras (plg. liet. altorius), esą žymintis Visatos centrą, saugomas paukštės Gaganos ir gyvatės Garafenos, turįs stebuklingų gydančių galių ir išpildąs visus jį suradusiųjų norus. Čia paslėpti stebuklingi daiktai, padedantys pasakų herojams įveikti blogį, ir auga mistinis ąžuolas, kurio šakose slypi kiaušinis su Kaščėjaus Nemirtingojo siela. Bujano salos mitą ypač išpopuliarino A. Puškino eiliuotas kūrinys „Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir galingą karžygį Gvidoną Saltanovičių ir apie nuostabiąją caraitę Gulbę“.
Vieni tyrinėtojai interpretuoja Bujaną kaip protoindoeuropiečių anapusinio pasaulio metaforą, kiti tvirtina, kad tai – slaviškas realiai egzistuojančios salos, veikiausiai Riugeno, pavadinimas.
Nuo VII a. vakarų slavai raniai (arba rujanai) Riugene kūrė savo valstybę, keletą šimtmečių neabejotinai dariusią įtaką aplinkinių genčių – obodritų (vakaruose) ir liutičių (pietuose) – apgyventai Baltijos pakrantei. Kol danai sėkmingai kovėsi Britanijoje ir Skandinavijoje, deja, nesugebėdami atremti karingų ranių laivyno antpuolių, pastarieji iki XII a. viešpatavo saloje: pastatė daugybę pilių ir šventovių, pagoniškų kulto vietų. Jaromarsburgo šventyklos piliakalnis šiaurinėje Riugeno dalyje, skirtas dievui Svetovidui, buvo reikšmingas ir už Ranijos ribų: kritus Retros (Radgosc) tvirtovei, kurioje lig tol stovėjo liutičių genčių sąjungos šventykla, jis tapo pagrindine šiaurės vakarų slavų pagonių šventove. 1168 m. Danijos karalius Valdemaras I ir jo kariuomenės vadas vyskupas Absolonas iš Roskildės sunaikino Svetovido šventyklą Arkonos kyšulyje, taip užbaigdami ranių teritorinę ir religinę autonomiją; jų buvę monarchai tapo Danijos Riugeno princais, ranių kunigaikštis Jaromaras I (mirė 1218 m.) buvo Danijos karaliaus vasalas, apkrikštijęs salos gyventojus. Kaip krikščionybė išstūmė pagonišką ranių pasaulėžiūrą, taip erozijos veikiama salos pakrantė nugramzdino daugybę ranių architektūros bei pagoniško tikėjimo reliktų Baltijos vandenyse. Šešis amžius Riugene keitėsi šeimininkai: jį valdė ir danai, ir švedai, ir netgi, Napoleono karo metu (tiesa, vos šešerius metus – 1807–1813), prancūzai, kol galiausiai 1815 metais, po Vienos konvencijos, jis atiteko Prūsijai. Stiprėjant Vokietijos ekonomikai, dėl nuostabaus kraštovaizdžio ši sala tapo vokiečių kurortu, ypač mėgiamu nacių aukščiausio rango valdžios. Riugenas ir dabar yra stiprus turistų traukos centras.