NUSIKALTIMAI

Parduotuvėje pasiimu pačių brangiausių obuolių. Savitarnos kasoje sumoku kaip už pigiausius. Atsikandęs suprantu, kad nėra beveik jokio supisto skirtumo. Čia prisimenu seną „Dosia“ skalbimo miltelių reklaminį šūkį: „Jei nėra skirtumo, kam mokėti daugiau?“ Turėjau pinigų ir brangesniems obuoliams. Tai tiesiog mano impotentiškas maištas. Tarsi rėkčiau „Fuck the system!“, eidamas prie sistemos su nugeibusiu, subliuškusiu pimpalu. 45 000 žmonių iš lietuviškos svetainės atsisiuntė „Microsoft Office“ programų rinkinį. Aš vienas jų. Visi mes vagys. Visi save pateisinam.

Iki dešimties metų dažnai prišlapindavau lovą naktimis. Nežinau kodėl, jau nebebandau savęs pateisinti. Vieną vasarą, būdamas sanatorijoje, ryte atsikėlęs supratau, kad apsimyžau. Kambaryje buvo dar septyni berniukai. Palaukiau, kol jie išeis. Tada, užuot paslapčia susitvarkęs, aš tiesiog po truputį myžtelėjau visiems į lovą. Mano smegenyse tai atrodė kaip genialus planas. Toks ir buvo. Niekas nesuprato, kad tai buvau aš. Šita yla niekada neišlindo iš maišo.

Aš išprievartavau mergaitę. Įbauginau, kad jei prasitars – užmušiu. Trenkiau jai per veidą, jog įrodyčiau savo ryžtą. Ji tylėjo ketverius metus ir galiausiai prabilo, kai sužinojo, kad taip pat pasielgiau su kita mergaite. Pas mane atėjo jos tėvas su peiliu rankose. Tada atsibudau. Suvokiau – sapnas. Man pasidarė taip gera, kad tikrovėje nėra jokių pasekmių dėl sapnuose padarytų nusikaltimų. Nors, tiesa, prieš kelerius metus mergina, su kuria susitikinėjau, susapnavo, kad permiegojau su jos sese. Tikrovėje yra pasekmės dėl nusikaltimų, kuriuos padariau jos sapne. Ji savotiškai priekaištavo ir net kamantinėjo mane dėl savo sesers.

Mano rankose Winchester šautuvas. Aš šaudykloje. Žinau, kad užtektų tik pasisukti ir spustelti, kad ištaškyčiau instruktoriaus galvą. Būtų taip paprasta. Kartais, virtuvėje pjaustant maisto produktus, suvokiu, jog būtų labai lengva susmeigt peilį į namiškį. Vertigo – svaigulys, sukimasis, tartum galva virstų karusele. Dažniausiai kyla stovint aukštai, ant krašto, ir žvelgiant žemyn. Vertigo mane ištinka ir šiose situacijose. Man regis, kad kai varžosi dvi mano paties dalys, vertigo kyla iš įtampos tarp jų. Gerai. Vadinasi, yra dalis, kuri kovoja prieš tas mintis.

Septynios mirtinos nuodėmės. Nusikaltimai? Kartą svarstant šmėkštelėjo – tai išlikimo instinktai. Juos pasmerkė visuomenė, nes jie iškelia asmeninį individo interesą virš kolektyvinio bendruomenės. Geismas, godumas, kerštas, apsirijimas ir t. t. Kaip bendruomenė, mes susitariame, kas yra blogai. Kasdien išeidamas iš namų aš pasitikiu šimtais žmonių, kad jie laikysis mūsų susitarimų. Kad nenupis manęs nuo vaizdo.

Ir šitie susitarimai… jie nėra universalūs. Šiandien šiaurinėje Kolumbijos pakrantėje daugelis paauglių dulkina asilus. Tai jų iniciacijos į buvimą vyru dalis. Vieno tenykščio vyro žodžiai: „Moteris geriau už asilą, nes gali pačiulpt bybį, o asilas to niekad nepadarys.“ Vienos tenykštės moters žodžiai: „Tegu pisa tuos asilus, svarbu, kad ne kitą moterį.“ Tai jų kultūros dalis. Paprotys. Pirmasis žmogus, nuteistas už gyvūnų dulkinimą, buvo šešiolikmetis Thomas Grangeris. 1642 m. Plymoutho kolonijoje jis išdulkino kumelę, karvę, dvi ožkas, penkias avis, dvi telyčias ir kalakutą. Jį pakorė. Esu žiūrėjęs į gyvūnų vaginas. Galvojau apie lytinį santykiavimą. Yra vyrų, kuriems pasistoja nuo šūdų (koprofilija). Žvelgiant į karvės dziundzę mano susijaudinimas tolygus kaip ir žvelgiant į fekalijas. Nulinis.

Esu nusikaltęs. Skaudinu žmones. Prisidedu prie globalinio atšilimo. Vagiu, įžeidinėju, meluoju. Praeitą antradienį myžau į ežerą. Norėčiau turėti švarią sąžinę. Visiškai nenusikalsti yra siekiamybė. Bet aš nusikalstu net norėdamas nenusikalsti – imu pinigus vokelyje, kad galėčiau sumokėti mokesčius.

Dabar aš negaliu pasakyti, kad esu doras žmogus. Dabar aš galiu tik paprašyti vieno dalyko –

atleiskit man.