Ispanų rašytojas Ignacio del Valle’ė šių metų Vilniaus knygų mugėje prasitarė, jog jo gimtinėje žmonės toli gražu tiek neskaito, kiek Lietuvoje. Na, kaip mažai skaitanti šalis, Ispanija turi išties nemažai literatūrinių premijų. Jau vien Katalonijos regione jų virš dvidešimties. Pasak I. del Valle’ės, nereikėtų pamiršti, jog valstybinė šalies kalba yra ispanų, o ja kalba apie 500 milijonų žmonių visame pasaulyje, tad, skaičiuodami literatūrines premijas, aprėpiame ne tik Ispanijos, bet ir Lotynų Amerikos rinką.

Dažniausiai žiniasklaida šioje gausoje kaip svarbiausius išskiria tuos įvertinimus, kuriuos lydi didžiausi piniginiai apdovanojimai, tačiau I. del Valle’ė su tuo nesutinka: „Kalbant apie prestižą, Planetos premija nėra tas pats kaip Nacionalinė ar literatūros kritikų skiriama premija, manau tai nesunku suprasti.“ Vis tik rašytojas patvirtina, kad tokie literatūriniai apdovanojimai svarbūs literato karjerai, ypač jei jis neturi rėmėjų, ir padeda būti pastebėtam.

Minėta Planetos premija „Planetos“ leidyklos įsteigta 1952-aisiais. Ji įteikiama Barselonoje kiekvienų metų spalio 15 dieną, per Teresos vardadienį, velionės leidyklos steigėjo žmonos Marios Teresos Bosch atminimui pagerbti. Apdovanojimo piniginė vertė – 601 000 € nugalėtojui ir 150 250 € finalistui, tai antra pagal sumos dydį literatūrinė premija pasaulyje po Nobelio. Tik dėl jos varžosi ne ispanakalbiai rašytojai, bet dešimt atrinktų ir dar nepublikuotų romanų ispanų kalba. Galiausiai iš jų lieka pora vertingiausių, o vienas iš pastarųjų išrenkamas nugalėtoju. Suprantama, kad šis romanas negali būti publikuojamas jokios kitos leidyklos, išskyrus „Planetą“. Tačiau būtent ši premija turi savo, kaip sako ispanai, tamsiąją legendą. Pavyzdžiui, dažnai laimi labai žinomų autorių kūriniai, tik jie garsūs visai ne dėl savo literatūrinių darbų; tarp tokių nugalėtojų – televizijos laidų vedėjas Fernando Schwartzas, filosofas Fernando Savateras ir kitos garsenybės. O prozininko Miguelio Delibeso bei Argentinos rašytojo Ernesto Sábato pareiškimai, jog jiems buvo pasiūlyta tapti laureatais, situacijos nė kiek nepataiso.

Panašiai yra ir su kitomis komercinėmis ispanakalbių šalių literatūros premijomis, tarp kurių žymiausios: Nadalo (pati seniausia Ispanijoje, nuo 1944 m. teikiama kasmet sausio 6 dieną, per Tris karalius – vieną iš svarbiausių švenčių ispanakalbių šalių kultūroje), Romano pavasario (El Premio Primavera de Novela), Alfaguara ir Herralde (skiriama „Anagrama“ leidyklos, patys autoriai pripažįsta, kad jau vien tai, jog tavo darbą publikavo „Anagrama“, yra pakankamas apdovanojimas). Į jas gali pretenduoti dar nepasirodę romanai ispanų kalba, nepriklausomai, ar juos sukūrę rašytojai yra ispanai, ar lotynų amerikiečiai. Nugalėjusio teksto leidybos teises gauna apdovanojimą įteikusi leidykla. Reikėtų paminėti, kad dauguma komercinių literatūros premijų Ispanijoje yra steigiamos leidyklų, priklausančių žymiajai leidybos grupei „Planeta“.

„Premijos keičia autorių gyvenimą, problema ta, bent jau Ispanijoje, kad jos nėra laimimos, greičiau jau sutariamos. Sakykime, nėra visiškai „skaidrios“. Dažnai praverčia, kai norima, jog jau žymūs autoriai pereitų į kitą leidyklą arba kuris nors kūrinys būtų išleistas su daugiau reklamos“, – sako Eduardo Vaquerizo Rodríguezas, pirmojo ispanų steampunk’o romano autorius. Rašytojo ir literatūros kritiko José Luiso Gracia Mosteo nuomone, tomis literatūrinėmis premijomis, kurioms neskiriamos didelės sumos, dažniausiai nemanipuliuojama. Priešingai yra su tais literatūros apdovanojimais, kurie neatsiejami nuo komercinių interesų ir didelių pinigų. Kartais, bet ne visada, pabrėžia kritikas, jie gali būti paveikti rinkos ar autoriaus vardo.