Tomas Šinkariukas

IŠ APOKRIFŲ

31
Nykštukas

Vienam mieste gyveno vienas apsukruolis, dėl mažo ūgio ir raukšlėto veido pramintas Nykštuku. Jis nepaprastai pelningai prekiavo magiškais tepalais, meilės eliksyrais ir panašiais dalykais. Jo stalas gatvėje visada būdavo apspistas moterų, tarp kurių Nykštukas sukdavosi kaip pašėlęs, girdamas prekes, ne visada pirmos jaunystės pirkėjų grožį ir jo patobulinimo galimybes, įsakmiai meilikaudamas ir smarkiai varydamas prekybą. Tą dieną Jėzus jau antrą kartą stabtelėjo prie jo stalo ir linksmai stebėjo.
– Mokytojau, į ką tu žiūri? – klausė mokiniai.
Jėzus:
– Atspėkit.
Mokiniai:
– Negi į tas bobas?
Jėzus:
– Į Nykštuką.
Mokiniai:
– Kodėl į jį žiūri?
Jėzus:
– Meistras.
Mokiniai:
– Bet juk jis sukčius!
Jėzus, šypsodamas ir neatitraukdamas akių:
– Vis tiek meistras.
Mokiniai:
– Bjaurybė!

Taip jiems sušukus, Nykštukas iš toli pastebėjo Jėzų, nusišypsojo jam tuo pat metu pagarbiai, džiugiai, ironiškai ir sveikindamasis pamojo bjauria rankele pro besiginčijančias ir šūkaujančias moteris, kurioms rūpėjo tik jo prekės ir jos nieko daugiau nematė. Jėzus irgi pamojo Nykštukui, ir mokiniai suprato, kad jie žino vienas kitą. Įsižeidę ir pasišlykštėję, jie sušuko:
– Kodėl tu jam šypsais?! Juk jis parduoda nešvankybę!
Jėzus:
– O sakėt, kad sukčius.
Mokiniai, visai suglumę:
– Bet kodėl jam šypsais ir mojuoji?
Jėzus:
– Nes jis man nusišypsojo.
Mokiniai:
– Tai ne šypsena, o grimasa!
Tokie žodžiai Jėzų dar labiau pralinksmino. Einant tolyn gatve jie vis dar murmėjo. Tada Jėzus stabtelėjo ir piktokai riktelėjo:
– Ša, mašalai! Metas jums įgauti proto!
Judas paklausė:
– O kokiu būdu? Gal šypsantis šlykštiems prekijams?
Jėzus sustojo ir nužvelgęs Judą bei kitus tarė:
– Jis tik kūno geismų mulkintojas, parduodantis vištų ir gaidžių sapnus. Žiūrėkit, kad nesisveikintumėt su Dvasios geismų mulkintojais, parduodančiais pyktį ir dantų griežimą.
Ir patylėjęs pridūrė:
– Arba dar blogiau – jais netaptumėt patys.

32
Laimė

Mokiniai susėdę smarkiai ginčijosi. Kai priėjo Jėzus, jie nutilo. Jėzus paklausė:
– Ką įdomaus mintijat?
Mokiniai iš pradžių nenorėjo sakyti, bet pagaliau Petras, krapštydamas galvą, tyliai prabilo:
– Išeina, kad tu linkęs prie pirklių ir komersantų.
Jėzus:
– Tikrai?
Petras:
– Su stambiais sveikinies, tiesa, šaltai, o mažiems išsigimėliams, kaip Nykštukas – šypsais lyg vaikams.
Jėzus, užsisvajojęs:
– Taip… mažutėlius myliu.
Petras, įsidrąsinęs:
– O didelius, ant kurių rankų tviska žiedų brangakmeniai, kai laukia savo laivų, irgi myli?
Jėzus:
– Myliu – per smarkiai pasakyta. Bet, kad žaviuosi – prisipažįstu.
Mokiniai sunerimo ir pasipiktinę šaukė:
– Bet kodėl? Kodėl, Mokytojau?!
Jėzus svajingai tarė:
– Nes jie paveldės žemę.
Mokiniai:
– Kodėl?! Kaip?!
Jėzus:
– Viskas bus parduodama ir perkama. Net tai, ko nėra. Net tai, kas nematoma. Net tai, kas paslėpta.
Petras:
– O argi Romoje ne taip?
Jėzus:
– Palyginti su tuo, kas bus, romėnai – tik vaikai.
Judas, kreivai šypsodamas:
– Žiauroki vaikai.
Jėzus:
– Tiksliai pastebėjai. Jiems trūksta švelnumo.
Mokiniai suglumę tylėjo. Kažkuris paklausė:
– O kas po to?
Jėzus:
– Po ko?
Mokiniai:
– Kas bus po to, kai komersantai paveldės žemę?
Jėzus:
– Tada ateis laimė.
Mokiniams kilo įtarimas, kad Mokytojas kažkur gėrė vyną. Ir kad vynas buvo stiprus.
Jie vėl klausė:
– Kaip atrodys ta laimė?
Jėzus, žvelgdamas į horizontą:
– Įsivaizduokit nepaprasto grožio merginą banguojančiais plaukais. Ūgio ji bus maždaug kaip Nykštukas ir šypsosis panašiai. Tik Nykštukas, jeigu pastebėjot, senas, be dantų ir jo akys linksmai juokiasi. O jos dantys bus gražūs kaip perlai, smulkūs ir labai aštrūs. Ir jų bus daug. Jos akys nesijuoks. Tik lūpos šypsosis.
Petras:
– Dantinga bobelė…
Jėzus:
– Ji turės liūto jėgą, medūzos švelnumą, gyvatės gudrumą ir vištos protą. Tokia bus laimė. Jos banguojantys plaukai uždengs visą Žemę. Ir visa žmonija dūsaus, apimta tuščio geismo jai. O Žemei žmonės sakys: „Mes esam erkės ant tavo kūno ir tuo didžiuojamės! Mes mylim save!“ Tokia bus laimė.
Petras:
– Ačiū, Mokytojau, bet manęs ji netraukia.
Jėzus:
– Tau ir neteks jos paragauti.
Petras:
– Jei bent būtų graži kaip pagonių Venera.
Jonas, entuziastingai:
– Arba Babilono kekšė!
Jėzus nusijuokė, užsimerkė ir svajingai tarė:
– Karalienė… Kekšės kūne teka kraujas, o jos kūne tekės…
Mokiniai:
– Kas? Kas tekės?!
Jėzus, ilgai tylėjęs, atsakė:
– Aš nežinau.

33
Griaustinio vaikai

Jonas ir Jokūbas sėdėjo paniurę ir kraujuoti. Pamatę artėjantį Jėzų, jie greit pašoko ir nuskubėjo kiekvienas sau. Priėjęs Jėzus nustebęs paklausė:
– Kas jiems? Kodėl pabėgo?
Andriejus:
– Tavęs gėdijasi.
Jėzus:
– Kodėl?
Andriejus:
– Susimušė.
Jėzus:
– Dėl ko?
Andriejus:
– Nesako.
Jėzus atsisėdo ir išsitraukęs saldžių figų pasiūlė Andriejui. Jiems užkandus, Jėzus pradėjo nuobodžiaudamas švilpauti. Priėjo Petras.
Jėzus Andriejui:
– Jis žino?
Andriejus:
– Žino. Taigi matė. Mes juos ir išskyrėm.
Jėzus Petrui:
– Bet ir tu nežinai, kodėl?
Petras:
– Kas kodėl?
Jėzus:
– Kodėl įvyko ta didi kova?
Andriejus:
– Taigi žalčiai nesako.
Petras:
– Tiksliai nežinau, bet aš turiu savo hipotezę.
Jėzus:
– Klok.
Petras:
– Matai, vakar tu daug kalbėjai apie moteris…
Jėzus:
– Nepamenu, kad paskutiniu metu būčiau kalbėjęs apie moteris.
Petras:
– Kalbėjai… nesvarbu, kad simboliškai ar kaip ten… ir kad visai ne apie moteris… nesvarbu… svarbu, kad minėjai…
Jėzus:
– Ir ką?
Petras:
– Čia tik hipotezė…
Jėzus:
– Aš džiaugiuosi, kad išmokai naują žodį, bet šnekėk apie reikalą.
Petras, atsikrenkštęs:
– Mano galva… tavo kalba jiems sužadino vyriškas aistras. Ir… jie įniršo, patys nežinodami, ko… o po to, neatlaikę įtampos…
Jėzus:
– Gerai kalbi. Tęsk.
Petras:
– Nėr ką tęst. Viskas. Šoko viens ant kito.
Petras nutilo. Jėzus pamąstęs lyg pats savęs paklausė:
– Bet kažkokia menka konflikto priežastis vis tiek turėjo būti? Kuri įskėlė kibirkštį.
Petras, dirstelėjęs į Jėzų:
– Iš pradžių jie trumpai pasiginčijo.
Jėzus:
– Apie ką?
Petras:
– Apie Šventąją Dvasią.
Jėzus atsigulė ant smėlio, susinėrė rankas po galva ir po kurio laiko pradėjo juoktis. Jis juokėsi, žiūrėdamas į dangų, ir tas juokas buvo toks užkrečiantis, kad ir Petras su Andriejum nebegalėjo susilaikyti.