Niekada nebuvau sutikusi Gabijos Grušaitės, nors apie ją ir jos kūrybą vis pakalbama kolegų rašytojų užkulisiuos. Jos beveik niekas nepažįsta, nėra matę ar bendravę, nes Gabija nepriklauso jokiems „klubams“ – nei Lietuvos akademinei bendruomenei, nei literatų gildijai, nei menininkų kompanijoms. Bet ji turi draugų visame pasaulyje ir juos jungia kartos interesai bei globalaus žmogaus patirtys. Nors vaikystėje mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje tapybos, studijų kryptį pasirinko tokią, kad pažintų ir suprastų žmones bei visuomenes – antropologiją Anglijos sostinėje. Nuotrupų apie dvylika jos gyvenimo metų Londone ar Penange (Malaizija) galima rasti ir asmeniniame tinklalapyje (http://gabijagrusaite.com), ir įvairių dienraščių reportažuose. Tačiau pabrėžtinai atsargus literatūrologų, rašytojų bei skaitytojų santykis su šia nepriklausomybės kartos kūrėja paskatino ir pamatyti, ir paklausti. Jos atsakymai yra tai, ko taip trūksta mūsų visuomenėje – noro suprasti, įsiklausyti, atsiverti pokyčiams ir atsimerkti plačiau. Drįsiu pasakyti – net pasimokyti. Galbūt kai kas, paskaitę jaunos moters mintis, kaip ir aš džiaugsmingai šyptelės – tuk, tuk, XIX amžius Lietuvoje galų gale turėtų baigtis.

Bemaž dvylika metų gyvenote įvairiose Europos ir Azijos šalyse – mokėtės Anglijoje, dirbote ir kūrėte Malaizijoje. Pernai išleidote antrąjį savo romaną „Stasys Šaltoka“, kurį ir giria, ir peikia, bet už jį paskirta kažkada lygiai taip pat kontraversiškai vertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrinė premija. Kokie jūsų santykiai su lietuvių literatūra? O gal ne ji lėmė, kad pradėjote rašyti?

Labai daug mano kartos žmonių tvirtina, kad neskaito lietuvių literatūros. Aš ir pati mažai žinau apie ją. Mėginau suprasti, dėl kokių priežasčių tai atsitinka. Didelė dalis tokių santykių nulemiama mokykloje. Mokyklinė programa ir yra atsakymas, kodėl jaunimas neskaito lietuvių literatūros. Knygose ieškome patirčių atspindėjimo, atsakymų į klausimą, kas esi, santykių su pasauliu. Tai būdas praplėsti asmeninę pasaulėžiūrą. Bet literatūros mokymu siekiama tik vieno tikslo – ugdyti tautinę savimonę. Ir po kelių metų tokio vienpusio ugdymo atsiranda didžiulis blokas, tu nesąmoningai užsidarai nuo lietuvių literatūros. Iš Lietuvos išvažiavau būdama aštuoniolikos, aplinka, studijos, knygos – viskas buvo anglų kalba. Mane veikė amerikiečių autoriai, ypač Bretas Eastonas Ellis ir jo „Less than zero“ – rašymo stilius, trumpi sakiniai, turinio rezonavimas su asmeninėmis patirtimis. Ir tik dabar, kai jau esu trisdešimties, grįžau į Vilnių, vėl atsirado smalsumas bei noras paskaityti lietuviškai. Mokykloje vienas nemėgstamiausių kūrinių buvo Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“; nepatraukliausia atrodė žmogaus, su kuriuo negaliu tapatintis, pasaulėžiūra. O privalėjome jį suprasti kaip idealaus gyvenimo aprašymą. Mes, mat, gyvename be vertybių, o tame romane – visos vertybės, baltiška mitologija. Nors vaizduojama būtis be meilės, alkoholiu sūnų girdanti motina… Ir – ne, aš negalėjau to priimti! Tačiau mums neleisdavo rašyti taip, kaip galvojam iš tikrųjų, jokio autentiško santykio su tekstu. Nebuvo gyvų pokalbių, iš kurių paaiškėtų jaunų žmonių požiūris į literatūrą. Todėl liko jausmas, kad Granauskas yra labai blogai. Bet dabar, skrisdama į Norvegiją, aš perskaičiau jo „Rudens žmogų“. Tai toks gražus pasakojimas, jis man taip patiko! Kodėl ne „Rudens žmogus“ yra programoje? Kita vertus, ne kūriniuose problema, o mokyklos suformuotuose santykiuose su jais – norėdamas gauti dešimtuką, privalėjai parašyti taip, o ne kitaip, visus spraudė į vieną poziciją, standartą. Todėl dabar manau, kad tas „aš neskaitau lietuvių literatūros“ ateina iš traumos, kurią patyrėme, negalėdami skaityti ir interpretuoti laisvai.

Ir ne tik Granauską atradau. Turbūt baisiausiai pristatoma ir mažiausiai suprasta rašytoja, kokią mes turim, yra Žemaitė. Kokiu būdu ji pavirto neišsilavinusia kaimo bobute? Nors buvo absoliučiai fantastiška: feministė, stipri moteris, rašiusi apie miestą, prostitutes, savo keliones, jau pagyvenusi turėjusi meilužių, lankiusi parodas, buvusi visiškas avangardas, 70-ies vykusi į Ameriką rinkti pinigų nukentėjusiems nuo karo. Bet ji netilpo į rėmus, todėl ją kritikai sugrūdo į nacionalistinę pasaulėžiūrą. Ir daugiausiai tai darė vyrai. Mums ji buvo pateikta kaip archetipinė motina, sena boba. Kur dar visokios aukštos frazės apie Žemaitės kosmologinį pasaulio pajautimą… Bet ne tik jos biografija – nubraukiamas ir visas politinis turinys. Juk mūsų literatūroje (anot kritikų, ir ypač V. Daujotytės) neskoninga, jei yra politika, bet būtina kosmologija, dvasinis pradas… Tada ir nebesinori skaityti lietuvių rašytojų, kurių kūriniuose – vien tik tas pradas…

Iš šiuolaikinių autorių labiausiai man patinka trumpi Undinės Radzevičiūtės apsakymai, Rimanto Kmitos humoro jausmas, Žygimanto Kudirkos žaidimai su kalba jo poezijoje, repe. Bet vis tiek daugiausiai skaitau angliškai.

Ar knygą imate į rankas, ji dar reikalinga šiuolaikiniam žmogui? Gal labiau patinka elektroninės jų versijos, autorių blogai, svetainės?

Man patinka knygos menas, popieriškumas, kokius jausmus sukelia ją atvertus, kokią istoriją pasakoja ne tik turinys, bet ir knyga kaip daiktas. Apie tai galvojau, kai leidau „Stasį Šaltoka“. Šiandien žmonės skaito labai daug. Tik nėra šimtatūkstantinių tiražų, nors kai kam nostalgiškai atrodo, jog būtent jie atspindėjo, kad anksčiau skaityta daugiau. Bet iš tiesų dabar yra be galo didelis pasirinkimas, ką skaityti. Gal populiaresnės ne grožinės literatūros knygos, o kalbančios, kaip padėti sau pačiam, būti laimingu, turtingu, parduoti ferarį… Bet romanai gyvena savo atskirus, savitus gyvenimus, jiems būdingas cikliškumas – jei knyga pasirodė 2012 metais, nebūtinai tada bus populiari, ji gali tapti aktuali po dešimtmečio.

Pokalbio metu minėjote autorius, kurie jums patinka kaip trumpų apsakymų meistrai. Bet pati parašėte du romanus, dabar bręsta trečias. Ar sunkiasvoris kūrinio formatas įdomesnis, kai reikia ne skaityti, bet rašyti?

Taip, mane žavi trumpos istorijos, pavyzdžiui, H. Murakamio, o jo romanai – nepatinka. Jis moka keliuose puslapiuose pasiekti efektą. O man taip nesigauna. Kai rašai romaną, turi laiko įsibėgėti, įvesti į jį skaitytoją. Romane tu turi prabangą sukurti ištisą pasaulį. Aš rašau labai ilgai, kokius penkis metus vieną kūrinį. Į jį sudedu daug asmeninių patirčių, stebėjimų, tad tą žanrą pasirinkau natūraliai.

Lietuvoje vis dar girdėti, kaip kūryba pavadinama moteriška ir vyriška, ką jau kalbėti apie vyrų autorių bei įvairių premijų laureatų persvarą. Bet jūs, nors ir deklaruojate feministines pažiūras, pagrindiniu herojumi pasirinkote vyrą, kalbate jo balsu. Ar tikrai taip gerai išmanote jų psichologiją, žinote, kokie vidiniai monologai gali skambėti vyrų galvose, kokios gyvenimo detalės jiems svarbios, pastebimos, o ko nemato?

Būtent dėl to seksizmo taip ir nusprendžiau. Didžiuma moteriškų charakterių yra parašyti vyrų, kurie vaizduoja pasaulį jų akimis. Vadinasi, aš irgi galiu kalbėti vyro balsu. Kitas dalykas – ilgai rašiau tinklaraštį Stasio vardu, ir visi tikėjo, kad toks yra. Jis daugelio mūsų prototipas, kuriame telpa labai daug įvairių žmonių savybių, kurių gėdijamasi, nenorima pripažinti. Galvojau, jei kursiu tokį neigiamą personažą, tegu jis bus vyras. Mano kartos žmonės patvirtino, kad pažįsta ir atpažįsta, bet tie, kam virš 45-erių, jo jau nesupranta arba neigia.

Šį romaną rašiau šešis metus ir pagrindinis mano darbas buvo stebėjimas. Stasys – kokių trisdešimties ar daugiau prototipų samplaika, nėra vieno žmogaus, kuris mane įkvėpė. Romanas atspindi gyvenimo būdą, kurį norėjau aprašyti. Stasys siekia tos laimės, kurią mes matome per instagramų filtrus – žmogus populiarus, gražus, turi pinigų, daug keliauja. Bet kaip tai atrodo iš vidaus? Neseniai Jimas Carrey’is prakalbo apie savo depresiją ir pasakė tokius žodžius: „Norėčiau, kad visi būtų turtingi ir įžymūs vien todėl, jog suprastų, kad tai nėra atsakymas.“ Gal ši mintis yra „Stasio Šaltoka“ skaitymo kodas. Kiek žmonių atiduoda daug laiko tam, kad išsikovotų socialinį statusą, finansinę gerovę, o tai pasiekę supranta, kad atsakymas ne ten. Romanas kalba apie išvirkščią mūsų kartos svajonę vieną dieną turėti daug pinigų ir gyventi kaip nori – „privilege white life“. Ir romano veikėjui, ir man, ir daugybei mano draugų viskas atėjo gana lengvai, bet ne todėl, kad mes nuostabūs, talentingi ir dar kažkokie, o dėl to, kad baigėme gerus, prestižinius universitetus, esame jauni, baltaodžiai. „Stasys Šaltoka“ – labai ironiškas ir skaudus žvilgsnis į mus pačius. Kas yra už Stasio gyvenimo? Už to, kad jis nemoka mylėti, neturi santykių nei su savimi, nei su aplinkiniais, neturi draugų, visus niekina? Nieko. Tai tik labai vienišas žmogus, kuris sau to nepripažįsta.

Ar šiuolaikinė literatūra vis dar ieško atsakymo, kas yra gyvenimo prasmė?

Neseniai skaičiau Douglaso Adamso „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“, kažkada labai populiarią mokslinės fantastikos knygą apie tai, kaip labai didelis kompiuteris dešimt milijonų metų ieškojo atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę. Atsakymas – 42. Prasmė nėra dalykas, perduodamas kalbine forma. Gali pasakyti, kad gyvenimo prasmė – santykiai ir šeima, bet tai individualiai užauginamos sąvokos. O literatūra yra istorijos, kuriose gali ieškoti atsakymų, bet kiekvienas ras tik savuosius.

Mano romaną įmanoma perskaityti per šešias valandas kaip paprasčiausią istoriją, bet galima ir kaip tekstą apie postkolonializmą arba kūrinį apie lietuvišką tapatybę, arba apie šiuolaikinę vieno žmogaus mitologiją… Kažkas net rado keltų mitologijos detalių, nors aš jos visai neišmanau. Ta daugiasluoksniška vieno asmens istorija gali atskleisti universalius dalykus. Specialus kūrinių įvilkimas į simbolius man atrodo kaip blizgučiai, kurių visai nereikia. Žmonės patys sukuria savo simbolius. Tikiu skaitytoju, kuris pats vis iš naujo randa savo prasmes. Skaitymas yra kūrybinis veiksmas, tik jo metu tekstas ir atsiskleidžia. Nėra klaidingų interpretacijų. Viskas yra tiesa. Čia gal mane ta mokyklinė trauma veikia, kai buvo aiškinama, kaip skaityti ir kas yra tiesa, kas ne.

Galėtumėte plačiau papasakoti apie antropologiją? Ją ne tik studijavote, bet aplinkos suvokimo metodiką pritaikėte ir rašydama romaną. Gal tai irgi yra raktas, kuriuo galime pasinaudoti skaitydami?

Man antropologija įdomi, nes ji kalba apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Šis mokslas tyrinėja visuomenę ir joje vykstančius reiškinius, atmesdamas kiekybinį vertinimą, bet pasitikėdamas stebėjimu – „participant observation“. Antropologas stebi ne iš šono, bet viską patiria kartu su tiriamuoju, dalyvaudamas jo gyvenime, veikloje. Mano tekstų kūrimas irgi paremtas tokia metodika – aš buvau stebėtoja, kuri dalyvavo žmonių, panašių į Stasį, gyvenime, atsidurdavau įvairiose situacijose, mačiau, kaip į jas reaguoja aplinkiniai, kaip – aš pati. Taip galima surinkti reikalingą medžiagą.

Kitas antropologijos uždavinys – fiksuoti realybę, kuri greitai keičiasi. Tie dalykai, kurie vaizduojami romane, yra tikrovė, ji egzistuoja čia ir dabar, bet už kiek laiko jų jau nebebus: mąstymo modeliai, žodžiai, elgesys, požiūris į maistą, aprangą ir panašiai. Jei kas norėtų po kokių trisdešimties metų studijuoti, kaip gyveno jauni žmonės konkrečiu metu, kurį aprašau, galėtų remtis romanu. Jame labai daug tikslių etnografinių detalių.

Dar antropologija stengiasi suprasti visuomenę ir ją parodyti be subjektyvaus požiūrio. Taip rašau ir aš. Pateikiu viską kaip yra, vengdama savo nuomonės ar didaktikos. Galvoti turi pats skaitytojas.

Kaip matote tautų vaikščiojimą po pasaulį, vykstantį šiandieną? Regis, išėję iš gimtų vietų ir susitikę kitoje erdvėje, žmonės tampa globalia tauta, kurią jungia panašūs dalykai, patirtys, siekiai.

Vienas mano artimas draugas iš Singapūro, kuris šiuo metu gyvena Japonijoje, globalią ekonomiką apibrėžė kaip suskirstančią žmones į galinčius nuolat migruoti, kai nesunku sau leisti vieną dieną nuvykti į vieną šalį, kitą – į kitą, ten padirbėti, gyventi viešbučiuose, ir negalinčius, prikaustytus prie vietinės realybės. Juos pavadinčiau ne tauta, o globalia klase. Ir tada nesvarbi tavo tautinė patirtis, iš kur tu kilęs. Tarp šios klasės žmonių bus daugiau panašumų nei skirtumų. Tavo išsilavinimas, kokią aukštąją baigei (dažnai būna, kad tą pačią ar panašią iš tų 15 ar 20 pasaulio universitetų), kokios kelionės kryptys, verslo interesai – tai jungia. Ir tai yra privilegija. Savo romane daug apie ją kalbu.

Privilegija susijusi su tuo, kad kažką jau turi gimdamas. To negali susigalvoti ir pasiekti. Pavyzdžiui, jei gyveni Ganoje, neįmanoma suplanuoti, kad studijuosi Harvarde. Kas pasiekiama globaliai klasei, nėra visiems prieinama, nors daug kas tvirtina atvirkščiai, bet tai – melas. Kaip ir teiginys, kad tos galimybės yra atviros, liberalios. Pirmiausia jas lemia pasas – kur esi gimęs. Jei turi Sudano pilietybę, tada jokių galimybių, jei Singapūro – visas. Lietuviškas pasas būtų kiek daugiau nei per vidurį. Dar labai svarbu išsilavinimas, kalbos, kuriomis kalbi. Mes turime privilegiją, kad mokslas yra visiems ir nemokamas, todėl galime stoti į universitetus. O Amerikoj universitetas prieinamas ne kiekvienam – darbininkų klasė negali vaikų lavinti aukštosiose mokyklose, nes jos mokamos, brangios. Išskristi į ES ir pasinaudoti jos privilegijomis irgi ne išeitis, nes tavo pasas yra JAV. Daug reiškia tėvai, jų galimybės ir pažintys, ekonominis statusas. Visada buvo svarbi rasė, o dabar ypač. Visi paskutinių metų politiniai įvykiai rodo grįžimą prie sentimento nacionalizmui, nors man tai nemalonus faktas. Bet mes, lietuviai, neturėję kolonializmo patirties, nelabai suvokiam baltosios rasės reikšmės, politinių su tuo susijusių konotacijų.

Kaip apibrėžtumėte savo tapatybę? Priklausote šiai klasei? Ar globalumas yra neatsiejama gyvensenos dalis?

Lietuva keistai reaguoja į žodį globalus. Lyg tai būtų kokia išdavystė, lyg ją visi išduoda ir ji jaučiasi palikta. Aš pati, dirbdama Malaizijoje, buvau įsitraukusi į savo šalies gyvenimą – juk rašai lietuviškai, kuri, bendrauji – ir nejaučiau, kad esu kažkur išvažiavus. Emigracijos sąvoka jau nėra tinkama, nes fiziškai nebūdamas, tu kultūriškai esi šioje erdvėje, ir to labai dažnai užtenka. Aktyvūs, plačiai aprėpiančiose sferose dirbantys žmonės negrįžta tik dėl mažos rinkos ypatumų, bet tai nėra asmeniškas santykis, priešiškumas Lietuvai. Niekaip nesusiję su tuo, kad Lietuvoje blogai ar gerai, tiesiog tam tikros profesijos ir karjeros skirtos egzistuoti metropoliuose.

Esu stebėtoja, galėjusi pabūti toje globalioje klasėje, gal labiau kaip antropologė. Man svarbesnė mano kaip vilnietės, o ne lietuvės tapatybė. Vilnius mano miestas – mažas, jaukus, patogus, suteikiantis visišką kasdienį komfortą – čia jautiesi saugus, turi erdvės, jis nekelia streso. Jame užaugau, mačiau, kaip jis kito, todėl turiu santykį su Vilniumi, bet su kita Lietuvos dalimi – ne tokį stiprų. Pavyzdžiui, visai nepažįstu kaimo kaip gyvenimo būdo – kaip pragyventi iš savo ūkio, auginti gyvulius, augalus… Man tai didesnė egzotika už Malaiziją. Norėčiau pažinti. Bet negaliu su tuo identifikuotis. Man patinka keliauti, bet Vilniuje yra mano namai, šeima.

Ar Vilniuje viskas tik gerai?

Yra ten tam tikri atskiri pasauliai, išsiskiriantys konservatyvumu, kuris būdingas net ir mano amžiaus žmonėms. Dažniausiai jie būna baigę Vilniaus universitetą arba Dailės akademiją. Ten labai blogai – tokie kultūriniai centrai, kuriuose „dėsto“ XIX amžių. Kartais žmonės iš kitų miestų ar kaimų, nepatyrę šios tradicijos, VU Filologijos fakulteto įtakos, daug atviriau žiūri į pasaulį ir laisviau viską vertina. Kartą lankiausi Kauno viešojoje bibliotekoje ir susirinko ne jauna, kaip įprasta, publika, o daug vyresni klausytojai. Bet buvo labai linksma – jie viskuo domėjosi, uždavė daug klausimų. Ir jiems nebuvo gėda, neturėjo nuostatos, kad mano kūryba bloga, nes aš nerašau kaip A. Čechovas. Nes gėda – labai dažna VU auklėtinių sąvoka. Pagal juos tu pasaulį turi matyti kaip tam tikri asmenys, o jei jo taip nematai, vadinasi, gėdijiesi savo lietuviškumo. Gėda panaudojama kaip sąvoka, bandant sutramdyti žmones, kad nenuklystų ten, kur šiai akademinei tradicijai jau nepriimtina estetika. V. Daujotytė ir jos mokiniai mus „moko“, kaip reikia teisingai suprasti Žemaitę, kitus autorius ir „rodo“ kelią, ką daryti, kad nesigėdytume lietuviškumo. VU nėra ta vieta, kur toleruojamas platus požiūris, įvairios nuomonės, ji yra stagnuota, diktuojanti, kas yra gera literatūra, o kas ne. „Gera“ yra gili, dvasinga, liūdna, apie neturtingus, kenčiančius, joje toleruojamas alkoholis, bet ne narkotikai, seksas priimtinas tik tada, jei apie jį rašo vyrai, o moterys turėtų rašyti apie motiniškumą, dvasingumą, kosmosą… To neatitinkantys rašytojai yra popsas. O jei tave dar kažkas skaito, tai esi parsidavęs. Taigi labai patogu save priskirti aukštajai kultūrai, o kitiems pasakyti, kad atstovauja žemajai ir jų nesupranta. Taip jie ir šnekasi patys su savimi užsidarę. Tačiau tiesa yra tokia, kad jei jiems nepriklausai ir nieko apie juos nežinai, tai gyveni, ir tiek.

Tomo Petreikio nuotraukos