Kinijos literatūros specialistai Vakaruose paprastai dalina ją iki ir po Mao Zedongo valdymo (jis mirė 1976 metais). Mao gerai suprato literatūros reikšmę ir visą gyvenimą griežtai ją prižiūrėjo. Po jo mirties iš valstybės gniaužtų besilaisvinantys rašytojai ėmė permąstyti skausmingą kultūrinės revoliucijos (1966–1976) patirtį.

Ši revoliucija taip ir liko pagrindiniu kinų literatūros vystymosi ir kaitos tašku – šiuolaikinis jos avangardas išaugo iš Mao laikų pogrindinės literatūros ir samizdato.

Kultūrinės revoliucijos metais kinų literatūra patyrė vieną skausmingiausių sukrėtimų per savo tūkstantmetę istoriją – inteligentija buvo masiškai represuojama ir perauklėjama, rašymas tapo pavojingu užsiėmimu. Valdžios pripažįstama literatūra virto masinės propagandos įrankiu, o visa kita buvo negailestingai draudžiama cenzūros. Kultūrinė revoliucija nubloškė šalies literatūrą į praeitį, o pati šalis nugrimzdo į literatūrinę izoliaciją. Išseko Kiniją XX amžiaus pradžioje užliejusi ir kinų rašytojų požiūrį praplėtusi bei pakeitusi vertimų srovė. Buvo uždraustos ne tik visos knygos iš Vakarų, bet ir Sovietų sąjungos autoriai – šalių santykiai tuo metu buvo smarkiai pašliję.

Po Mao mirties įsigalėjo atvirumo politika ir viskas vėl pajudėjo į priekį, atsirado vadinamoji „randų literatūra“. Prie savo įprastų užsiėmimų pamažu sugrįžę rašytojai vis dar aiškiai ir gyvai prisiminė praeities košmarus, todėl ji tapo pažemintos ir įžeistos kartos, kuriai buvo būtina išsikalbėti, balsu.

Pirmąja tokios kūrybos kregžde laikomas 1977 metais kinų žurnale „Liaudies literatūra“ pasirodęs Liu Xinwu apsakymas „Klasės auklėtojas“, kuriame pasakojama apie kultūrinės revoliucijos sužalotus vaikus ir jiems besistengiantį padėti auklėtoją. Atviras apsakymas sukrėtė kinus, kritikai apšaukė autorių amoraliu ir jau norėjo išsiųsti „pasitaisyti“ į kaimą, bet, laimei, jis turėjo įtakingų draugų ir kūrinys pelnė Nacionalinę premiją už geriausią metų apsakymą.

O savo pavadinimą – „randų literatūra“ – šis judėjimas gavo 1978 metais, pasirodžius rašytojo Lu Xinhua apsakymui „Randas“, kuriame pasakojama apie jauną raudonąją sargybinę (šie kultūrinėje revoliucijoje dalyvavę jaunimo būriai dar vadinami chunveibinais), kuri, grįžusi po devynerių pasipriešinimo metų, randa savo mirusią motiną su randu kaktoje ir, žinoma, nusivilia pačia revoliucijos idėja.

Visiems „randų literatūros“ rašytojams rūpėjo viena: kaip gyventi toliau? Jiems svarbiausia buvo išsikalbėti, todėl dauguma kūrinių tiesmuki, realistiški, kritika juose aiški ir neuždangstyta. Esama ir kitos tekstų paprastumo priežasties: per tuos kultūros naikinimo metus nusmuko ir bendras šalies estetinio suvokimo lygis.

„Randų literatūrą“ pakeitė „minčių apie praeitį“ literatūra. Ji taip pat tęsė kultūros revoliucijos kritiką, bet iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos ši tema išsisėmė. Be to, Kinija atsivėrė pasauliui ir susižavėjo Vakarų idėjomis bei technologijomis. Devinto dešimtmečio kultūros klestėjimo metu kinai susipažino su Nietzsche’ės filosofija, Freudo psichoanalizės teorija ir Sartre’o egzistencializmu (visi šie autoriai buvo gausiai verčiami į kinų kalbą). Kinų rašytojai skaitė Kafkos kūrybą, Joyce’o „Ulisą“, Lotynų Amerikos magiškąjį realizmą, Virginios Woolf, Normano Mailerio, T. S. Elioto tekstus. Tai smarkiai paveikė jų rašymo stilių ir techniką, praturtino idėjomis.

<…>

Pagal „Gorky.media“ interneto svetainėje publikuotą Julijos Dreizis straipsnį parengė Marius Burokas

https://gorky.media/context/ot-shramov-do-detektivov