fbpx

Olita Dautartaitė: „Įgyta ir prarasta – viskas mano“

Kalbina Saulius Keturakis

Aktorė Olita Dautartaitė iš gyvenimo ima viską, ką tik šis begali pasiūlyti: daugybė teatro ir kino vaidmenų, skaityta tiek poetų, jog daugelio eilėraščiai nebeįsivaizduojami be jos balso. O kur dar radijas ir gausybė renginių, formalių bei spontaniškų. Ir nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar tolimajame Los Andžele, visur O. Dautartaitė, dosniai dalindama savo talentą, sugeba nuvyti nuobodulį ir patraukti dėmesį.

Kas jums yra laikas?

Laikas – ne iš maloniųjų dalykų, jei kalbame apie būties laiką, duotą žmogui gyventi. O ir kasdieninis mano laikas, tas, kai reikia tilpti į dieną ir naktį, irgi keistas. Labai seniai esu įsitaisiusi nemigą. Sutemus manęs nepasitinka poilsis. Nesu tas žmogus, kuris pajunta atsikėlimo ryte malonumą (kaip, pavyzdžiui, koks poetas Robertas Keturakis). Mano kasdieninio laiko bėdos prasideda dvyliktą vakaro. Negaliu užmigti, tad skaitau knygą, klausausi radijo, žiūriu kokį filmą. Ir jei dar pradedi galvoti apie savo gyvenimą, apie tai, jog kažkada gal negerai pasielgei, tuomet šansų pailsėti visai nebelieka. Taip aš iš savęs pagrobiu nakties laiką. Tuomet laukiu dienos ir ypač pavakarės, kai turi ateiti mano gyvastingumo metas ir pradedu jaustis geriau.

O kalbant apie Dievo duotą laiką gyventi – jis trumpas. Ir dabar aš galvoju, kad jei galėčiau gyventi iš naujo, tai daug praeities tarpsnių nenorėčiau kartoti. Man keista, kai žmonės sako, jog viską priimtų kaip buvo. O aš – ne. Mano gyvenime gal liktų tik pagrindiniai dalykai – lėlių teatras, kuriame atsidūriau baigusi Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą, taip pat daugiau kaip trisdešimt metų Šiaulių dramos teatre. Bet nemažai dalykų nekartočiau, ypač asmeniškų.

Jei būtų galimybė gyventi kiek užsigeidus, jei būčiau sveika, norėčiau sulaukti kokių 85 metų. Tiek būtų gerai. Tūkstančio – nenorėčiau. Nes ką beveikti, viskas nusibostų. Vienintelė vieta, kur niekada nenuobodu – tai scena. Scenoje net neskauda. Gal kažkas įvyksta galvoje, bet visos negalios ten išnyksta. Kartais pagalvoji – gerai būtų šiandien nevaidinti, bet tik atsiduri scenoje, ir tokios mintys kaipmat išsisklaido.

O dabar laikas toks labai apčiuopiamas. Jį ir reikėtų čiupinėti, jausti kiekvieną akimirką, bet man taip nelabai išeina.

Kaip patekote į teatrą?

Vidurinėje mokykloje, maždaug dešimtoje klasėje, reikėjo parašyti, kuo norėtume būti. Aš užrašiau, jog lakūne arba aktore. Kodėl Kauno Šančių vaikas užsimanė tapti lakūne, nė pati dabar nežinau. Gal tiesiog troškau skristi, o gal nustebinti mokytoją ir klasiokus. O aktore būti svajojau nuo mažumės. Gyvenau Šančių rajono Kranto alėjoje, ten mažai kas turėjo medines tvoras, visos buvo vielinės. Ir, atsistojusi ant namų cementinių laiptelių, už tos vielinės tvoros, savo skambiu balsu vis ką nors praeiviams deklamuodavau.

Mano tėvas, Lietuvos armijos karininkas, po karo pasitraukė į Vokietiją, mama anksti mirė, tad mane augino mamos sesuo. Kad lengviau būtų išgyventi, pusantrų metukų mane giminės išsivežė į kaimą šiaurės Lietuvoje, Aukštaitijoje. Dabar galvoju, gal teatro troškulys atsirado iš pravažiuojančio traukinio įspūdžio. Tam tikrą valandą jis pasirodydavo, o aš prilėkdavau, žiūrėdavau ir stebėdavausi… Teatras man buvo ir rugių vilnijantys laukai, ir ąžuolų vainikų pynimai per atlaidus, ir partizaninės dainos iki užpučiant žibalinę lempą. Tada viskas, kas nebuvo kolchozų burokų kilometrinių vagų ravėjimas, atrodė labai viliojančiai.

2018-04-22
Tags: