Ar gali būti nematoma kas nors labai didelio? O ar gali būti negirdimi tie, kurių milijonai? O tie, kurių maždaug tūkstantis keturi šimtai milijonų? Panašu, kad gali. Jei stengiasi ir vieni, ir kiti.

I.
Toks nematomas ir negirdimas „juodas katinas tamsiame kambaryje“ mums vis dar yra skaitlingiausia pasaulio valstybė – Kinija. Kinija – viena seniausių pasaulio civilizacijų, kuri XXI a. iškyla kaip nauja ekonominė ir politinė galia, jau tuoj tuoj savo įtaka pralenksianti net ir XX a. pagrindinę sunkiasvorę – JAV. Panašu, kad tiek apie Kiniją mes ir težinom, ne ką daugiau žinoti ir norim, nes jie „komunistai“, nes jie „garsiai rėkia restoranuose“, nes jie … (čia galite įsirašyti sau mielą ar šiaip dažnai girdėtą stereotipą patys). Reikia pripažinti, kad Kinijos oficialios politinės santvarkos ir jos valdžios negatyvus įvaizdis Vakarų spaudoje užgožia bet kokią į šiuos imaginacinius mąstymo rėmus netelpančią informaciją apie išties turtingą, įvairialypę, dažnai provokatyvią ir kritišką ne tik tradicinės, bet ir šiuolaikinės Kinijos kultūrinę visatą.

Kita vertus, gal ir patys kinai nelabai veržiasi mums apie save pasakoti, nors Konfucijaus institutai uoliai kasmet visame pasaulyje moko, kad per Pavasario šventę niekaip negalima išsiversti nesprogdinant petardų ir nevalgant koldūnų. O pasaulis taip pat uoliai – spėju – kasmet pamiršta, prie ko ten tos petardos ir kam ten tie koldūnai. Ir iš vis, kurie dabar metai pagal kinų kalendorių?

II.
Neabejotinai, kinai – o ypač jų menininkai – apie mūsų pasaulį žino kur kas daugiau, nei Vakarai apie kiniškąjį. Pirmasis kartas, kai Kinijoje į Vakarus imta žiūrėti ne arogantiškai kaip į baltuosius barbarus, atvykstančius į Vidurio karalystę, užpildančią ir įprasminančią visą Dangaus paskliautę, o pagarbiai ir įdėmiai, kaip į naujų idėjų ir įkvėpimo šaltinį, buvo Gegužės Ketvirtosios judėjimo galutinis susiformavimas 1919 metais. Tada plačiai, visos valstybės mastu, nuskambėjo Kinijos intelektualų, meno ir kultūros žmonių, studentijos noras ir siekis ne tik susipažinti su Vakarų idėjomis, bet ir daugelį jų perimti, siekiant Kinijos atsinaujinimo. Tada kinai šaukėsi pono Sai ir pono De, o XIX a. didieji Vakarų rašytojai buvo vienu iš įkvėpimo šaltiniu kinų reformistų, tokių kaip LU Xunio (魯迅) ar HU Shi (胡適), siekiui įtvirtinti ir išpopuliarinti kasdienės kalbos naudojimą rašte ir literatūroje apskritai. Iki tol kinų kasdienė šnekamoji ir rašytinė oficialioji kalbos buvo beveik visiškai atskiros kalbinės terpės, dažnai ne tik naudojančios kitokią leksiką, bet ir veikiančios pagal skirtingas gramatines taisykles.