/fragmentai/

AŠ IR TU

Aš matau tave kiekvieną dieną pro savo langus. Mūsų namai – vienas prieš kitą. Gyvenu pora aukštų aukščiau nei tu, todėl žiūriu į tave šiek tiek iš viršaus. Todėl tu atrodai kiek žemesnis nei gatvėje. Ir dar matau, kad tavo galva jau pradeda plikti. Dar visai nežymiai, bet viršugalvis jau šviesėja. Tai galima lengvai pastebėti, kai šviečia saulė. Žemaūgiai nepradeda plikti greičiau. Tiesiog, žiūrėdami į juos iš viršaus, mes pastebime anksčiau, kad plaukų jie turi vis mažiau ir mažiau. Man labai gerai matosi tavo butas. Kiekvieną rytą atsikėlęs tu vaikštai po kambarius lyg ir be jokio tikslo, matau tave tai viename, tai kitame lange. Tada rūkai balkone – vienoje rankoje laikai cigaretę, kitoje – kavos puodelį. Galiu įžiūrėti, kad laikrodį tu nešioji ant dešinės rankos, nors nesi kairiarankis. O vestuvinį žiedą – ant kairės rankos. Viskas atvirkščiai.

Po kelių akimirkų matau, kad vonios kambaryje užsidega šviesa. Tu prausiesi kokią pusę valandos. Jeigu tame bute gyventum ne vienas, visi kiti pradėtų tyliai tavęs nekęsti. Žinau, kad tau būtų nusispjaut. Lygiai taip pat išeitum iš vonios visiškai nuogas. Neturi to jausmo, kuris vadinasi gėda. Gėdytis kūno tau atrodo daug kvailiau, negu nesigėdyti savo kvailumo. Taip ilgai būni vonioje ne todėl, kad masturbuojiesi. Jau nebe. Pasaulyje vis mažiau lieka moterų, kurias norėtum įsivaizduoti, prausdamasis ryte. Tiesiog baisiai mėgsti kontrastinį dušą. Karštą, deginantį vandenį staigiu rankos judesiu pakeiti ledine vandens srove. Ir vėl – atgal, į garus ir karštį. Ir taip kokius penkiolika kartų. Tai tavo laimės valanda. Baisiai mėgsti vandenį. Gerti – labiau mėgsti alų. Taip ir neišmokai gerti nei šampano, nei vyno. Klastingi gėrimai – niekados nežinai, kaip tave paveiks. Priklausomai nuo nuotaikos, kompanijos, valandos, savaitės dienos, nuo nuovargio, įsimylėjimo laipsnio – gali būti, kad nulūši nuo vieno butelio vyno. Būsi toks girtas, kad negalėsi atsistoti. O viskis su alumi – senas, patikrintas dalykas. Vis dar gali nesijaudindamas dėl pasekmių išgerti butelį viskio ir du butelius alaus. Viskį užsigerdamas alumi. Nuo tokio mišinio visus delikačiuosius, inteligentiškuosius vyno gėrėjus jau būtų ištikusi koma. Jie jau būtų nuvytę kaip gėlės, nuleipę, lyg vakarykščių rožių žiedai, o kai kurie iš jų gal ir visai nearistokratiškai žagsėtų. Tu mėgsti vandenį. Todėl mėgsti alų, kuris iš esmės yra vanduo. Daug labiau vanduo, nei vynas.

Esi skendęs tris kartus savo gyvenime, bet vis tiek myli vandenį. Neįgijai jokių fobijų, neapykantų, baimių – nei vandens telkiniams, nei skysčiams stiklinėje. Esi skendęs kalnų upėje, kur tave – nevykusiai iškritusį iš turistinio plausto, trankomą į uolas, nešamą srovės – išgelbėjo tavo bendrakeleiviai, pagavę už pakarpos visiškai prie pat krioklio. Jeigu būtum kritęs su visu vandens stulpu žemyn – gal ir būtų buvę gražu, bet būtum garantuotai nusisukęs sprandą ir geriausiu atveju dabar važinėtum vežimėliu, o tarp kojų tau būtų tik pampersai, ir nieko daugiau. Ištrauktas ant kranto žolės, kaip koks keistos žuvies egzempliorius, tu net nežiopčiojai, o šypsojaisi. Tau patiko, kad tave nešė srovė, kad į akmenis trankė vandens jėga, kad vyniojo, suko ir supo sūkuriai ir bangos. Net ir tempiamas, velkamas, traukiamas į mirtį – tu džiaugeisi, kad esi vandeny. O ne sutraiškytame automobilyje, sudegusiame lėktuve arba nukritusiame lifte. Kad ne lovoje ir ne virtuvėje. Ne kažkokiame sumautame vakarėlyje arba nemylimos moters glėbyje. Kad ne su šuniuku ir ne su kate. Ne išpuoselėtame parke, ne oro uoste, ne muziejaus parodų salėje. Ne kino teatre. Ne bažnyčioje ir ne operacinėje. Tu buvai savo stichijoje, kurioje praleidai devynis laimingiausius savo gyvenimo mėnesius iki gimimo. Iš tiesų, tai aštuonis mėnesius ir keturias dienas. Nežinai, kaip jie taip tiksliai nustatė. Tau nesvarbu. Tai vienintelis laikas, kai buvai neabejotinai laimingas. Kartais tau atrodo, kad tik todėl taip myli moteris, kad vis bandai – per jas – patekti atgal, tenai – kur buvai. Susilieti ir išnykti.

Kitą kartą viskas buvo dar paprasčiau, bet ir vėl negali pamiršti to laimės jausmo – kai sklendi vandeny – kaip paukštis, kaip besvoris bangų nešamas daiktas – nežinia kur ir nežinia kodėl. Atlanto atoslūgio srovė buvo tave pagavusi ir nuvilkusi porą kilometrų nuo kranto. Žvejų laivelyje sėdėjusiems tavo gelbėtojams labai nepatiko, kad tu, ištrauktas iš vandens, ne vėmei, ne springai, ne kosėjai ir dusai, bet juokeisi. O paskui jie nusprendė, kad tau šokas – ir nusiramino. Šokas – tai toks žodis, kuriuo gali paaiškinti viską – nuo politikos, per ekonomiką – iki meno, kvailystės, beprotybės ir meilės. Net ir mokslas kai kam sukelia šoką. Nekalbant apie religiją, moralę, teisę, filosofiją ir sportą.

Duše tu prunkšti, spjaudaisi, šveiti odą aštria kempine ir – žinoma – dainuoji. Dažniausiai ką nors iš klasikos – ELO, „Smokie“ arba „Bee Gees“ repertuaro. Tas melodijas ir žodžius galima išdainuoti ir burna, pilna vandens. Kai kurių šiuolaikinių dainų – be vandens atlikti neįmanoma. Dar geriau modernius opusus dainuoti, plaunantis dantis, įsikišus šepetėlį giliai į gerklę.

Pažįstu tave. Ne tik todėl, kad taip dažnai matau tave iš savo lango – išskyrus tuos laikotarpius, kai būni kažkur išvykęs. Nemanau, kad džiaugiuosi, jog mes panašūs. Tiesiog tu esi žmogiškas, pernelyg žmogiškas. Daugelį dalykų galima apie tave sugalvoti. Atspėti. Galima apskaičiuoti, nuspėti daugelį tavo sprendimų ir argumentų. Tu esi pats neracionaliausias organizmas žemėje. Įtikėjęs privalomu visiems žmonėms racionalumu ir protingumu. Įsivaizdavęs, kad žmogus – tai mąstanti būtybė. Tūkstančius kartų nusivylęs, kad šis tavo įsitikinimas klaidingas. Susidūręs su visiško, beviltiško, nepaaiškinamo, neprotingo elgesio pavyzdžiais. Ir vis tiek visada – nustebęs. Apstulbęs, pasipiktinęs ir net išsigandęs. Kad jie, kaip jie patys aiškina, naiviai išplėtę akis, ir vėl – nepagalvojo. Net nepagalvojo, kad būtų galima pagalvoti. Ta pagalvojimo mintis neatėjo jiems į galvą. Negalvojančių elgesio negali numatyti. Negali nuo jų išsisaugoti. Jie – protingi tame savo neapibrėžtume. Nenuspėjami ir todėl – nepagaunami. Neapskaičiuojamos jų gyvenimo trajektorijos. Protu nepaaiškinamos, nes ten nėra jokio proto. Ir galimas dalykas – tik todėl jie yra gyvi, nelyg kokios klumpelės ar infuzorijos. Protas visados vėluoja. Kol protu sugalvotos taisyklės įrodo savo pranašumą prieš biologiją, fiziologiją ir instinktus – praeina tiek daug laiko, kad dažniausiai jau nebegali pasinaudoti šiais protingumo vaisiais.

Tavo protas tau nuolat paspendžia spąstus: kai žinai, kad taip atsitiks, kai pats numatai, skaičiuoji, kuri planus, prognozuoji – ir bandai išvengti numatyto rezultato, deja, dažniausiai taip ir atsitinka. Jeigu būtum nesipriešinęs, plaukęs pasroviui – gal ir būtų buvę kitaip. Darei viską priešingai, atvirkščiai, protingai, ne taip – todėl rezultatas gavosi toks pats. Kai sakei, kad nebūsi toks, kaip kiti. Kad nebūsi toks, kaip tu pats buvai. Kad pasikeisi, kad pakeisi save – kaip ne kartą žadėjai sau ir kitiems. Kaip prisiekinėjai savo moterims, kurių neįvertinai, nepamatei – gyvendamas visiškai šalia, miegodamas vienoje lovoje, valgydamas prie vieno stalo. Gyvenai šalia, o nesupratai, kaip jos tave mylėjo, ir nejautei, nes žiūrėjai savo apskaičiuojančiomis proto akimis. Jos aukojosi, atsiduodavo tau, kvietė eiti kartu. Norėjo gyventi, senti su tavimi. Tu jas visas atstūmei – savo netikėjimu ir nepasitikėjimu, negalėjimu pasiryžti, begalinių variantų svarstymu. Kai savinaisi jas kaip daiktus. Kai aiškinaisi jų elgesio taktikas ir strategijas. Jas nuvylei ir pats nusivylei – tuo, kad įžvelgei jose kažkokius kėslus, kad negalėjai protu paaiškinti jų pasiaukojimo, jų beprotiškos meilės. Netikėjai nepaaiškinamo, neracionalaus elgesio galimybe. Tau atrodė, kad kvailystė – tai suvaidinta liga. Kad pamišimas – tai klastingas manevras. Kad bepročiai – tai gudrūs apsimetėliai ir melagiai.

Kiek moterų tu atstūmei nuo savęs savo protu, savo begaliniais paaiškinimais ir pasiaiškinimais, savo kalbomis. Atsipeikėdavai paskui – pamatęs, kokios jos buvo atviros, nesavanaudiškos, mylinčios. Jų elgesys ir vėl – buvo sveiku protu nepaaiškinamas, todėl tau nesuprantamas ir pavojingas. Nesigailėdavai, nes būdavo jau per vėlu. Nieko nebegalėdavai pakeisti. Negalėjai padaryti taip, lyg nieko nebūtų buvę, lyg būtum nieko blogo nepadaręs. Negalėjai ištrinti savęs iki tuščio, balto popieriaus lapo. Pradėti iš naujo, kaip svajojai. Galėjai tuo savo taip aukštinamu protu bent pabandyti suprasti, kad tu esi tas, kuris nori ištrinti savo kvailystes ir trūkumus, bet tu esi irgi tas, kurį tu nori išnaikinti iš savęs. Tame kitame – naujajame – visą laiką tūnojo senasis tu. Pavirsti kitu ir kitokiu galėjai tik atsisakydamas savęs. Bet ir tai buvo neįmanoma, nes tas, kuris nuspręsdavo tai padaryti – vis dar buvo tas pats – senasis tu. Pernelyg nekritiškas, pernelyg įsimylėjęs save, kad pajėgtų tai padaryti. Priesaikos taip ir likdavo priesaikomis, viskas pasibaigdavo pažadais pasikeisti, žodžiais, tuštuma.

Matau, kaip tu kankiniesi. Taip įsijauti rašydamas savo romaną, kad pradedi nebeatskirti – kur realybė, kur romano tikrovė. Nebeatskiri – kur tu pats, o kur tavo herojus. Beveik susergi, kai aprašinėji personažo negalavimus. Įsimyli tą moterį, dėl kurios kraustosi iš proto tavo herojus. Priekaištauji savo žmonai dėl tavo herojės neištikimybės. Išvažiuoji atostogauti, nes tavo personažai kažkur pietuose. Gyveni su jais. Mylitės trise. Skaitai savo telefone žinutes, kurias tau siunčia tavo herojai. Bėgi į pasimatymą. Grįžti vidurnaktį visas pervargęs, paklaikusiom akim, lyg būtum visą naktį mylėjęsis. Stebi, kaip romano siužetas nepriklausomai nuo tavo valios pradeda keistis, slysta tau iš rankų, jame atsiranda kažkokių neaiškių, pašalinių veikėjų, niekaip nesusijusių su siužetu. Svarbiausia, tau pradeda atrodyti, kad tavo personažai žino, jog tu esi. Ir pradeda tavęs nekęsti. Tu juos valdai. Tu jiems trukdai. Jiems nepatinka.