Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?

PAŽINTI PAŠĖLUSĮ MAKSĄ

„Pašėlęs Maksas“ pavergė ne vien veiksmo filmų publiką, jam iki šiol žemai lenkiasi ir prisiekę arthousinio kino gerbėjai: specialiai jų išlavintam skoniui kūrėjai paruošė ir nespalvotą versiją, dar labiau sustiprinančią postapokaliptines nuotaikas. Nepriekaištinga veiksmo ir stilistinio apipavidalinimo dermė – tik viena filmo stip­rybių. Tai į patrauklų rūbą įvilkta šiandieninio kapitalistinio pasaulio kritika, atskleidžianti žmonijos žiaurumo, godumo, galios troškimo pasekmes. Augantis vartotojiškumas turėtų liudyti civilizacijos tobulėjimą, pasitelkiant technologijas ir inžineriją, tačiau „Pašėlęs Maksas“ piešia kitokį scenarijų – išsekinta Žemė, kurioje trūksta visko, nuo vandens iki augmenijos, ir joje desperatiškai bandanti išgyventi hierarchiškai suskaldyta visuomenė. Tai gilios politologinės analizės vertas kino epas, išryškinantis tokias problemas kaip konsumerizmas, klimato kaita, kariniai konfliktai, žmogiškųjų vertybių krizė.

Filme rodomas pasaulis išgyveno nepaaiškinamos kilmės apokalipsę – po jos plyti tik raudonos dykumos, kuriose siaučia viską savo kelyje naikinančios smėlio audros. Išlikusieji pasiskirstę po savarankiškus miestus, kiekvienas kurių turi savo funkciją ekonomikos sistemoje: vieni gamina ginklus, kiti dujas, o Nemirtingojo Džo kultas kontroliuoja geriamojo vandens ir motinų pieno rinką. Maitinančios moterys čia natūraliõs medicinos gamintojos, arba vadinamosios „veisėjos“, vertingos tik dėl savo gebėjimo gimdyti ir pieno. Kataklizmus iškentę žmonės egocentriški, grobuoniški, pasirengę dėl išlikimo padaryti viską. Šiame pasaulyje sutinkame įvairaus plauko personažų: deguonies aparatų palaikomą lyderį Nemirtingąjį Džo (akt. Hugh Keaysas-Byrne’as), fanatišką kareivį Nuksą (akt. Nicholas Houltas), trokštantį numirti kovoje ir patekti į pažadėtąją žemę Valhalą, vienarankę imperatorę Furiozą (akt. Charlize’ė Theron), gražuoles Džo žmonas ir, žinoma, patį Pašėlusį Maksą (akt. Tomas Hardy’is). Furioza filme vykdo itin pavojingą misiją, užsitraukdama tironiško valdovo nemalonę. Dėl jos veiksmų istorija prasideda ir pasibaigia nutrūktgalviškomis gaudynėmis, lydimomis dulkių debesų, šūvių, sprogimų, kraujo ir elektrinės gitaros klyksmo.

Specialieji efektai stulbinantys – ko verta vien kelionė į patį smėlio audros centrą, šuoliai tarp lekiančių automobilių, efektingi sprogimai, dub­lerių akrobatika. Spalvos, garso takelis, montažo dinamika, kostiumai… Šalia efektingų priemonių palaipsniui keliama ir emocinė įtampa: kur keliauja Furioza, ką ji slepia savo furgone, kokia jos galutinė misija, kurie bėgliai išsaugos savo gyvybes? Režisierius puikiai išmano, kada didinti veiksmo intensyvumą, o kada leisti herojams ir žiūrovams atsipūsti, nors filme tik keli fragmentai ramybės, prieš tęsiant įtūžio kelionę toliau.

Pašėlęs Maksas – tarsi Laukinių Vakarų kaubojus, turintis vienintelę misiją – išgyventi, tačiau dažniausiai pakliūvantis į tokias situacijas, kuriose privalo padėti kitiems. Taip ir šįkart – Džo kareivių dykumoje užkluptas, jis paimamas į nelaisvę, kur tampa sergančio Nukso kraujo donoru, o vėliau ne savo noru sudalyvauja ir lemtingose gaudynėse. Skirtingai nei kituose serijos filmuose, šiame svarbus vaidmuo tenka moters personažui – Furiozai. Rašydamas scenarijų G. Milleris konsultavosi net su knygos „Vaginos monologai“ (The Vagina Monologues, 1996) autore Eve Ensler, todėl čia užtikrintai iškeliama idėja, kad būtent moterys, naujos gyvybės kūrėjos, labiausiai viliasi šviesesnės žmonijos ateities. Tai galinga mintis, demaskuojanti stereotipus, kad veiksmo filmai orientuoti į patriarchatą ir kad pasaulio ateitis – superherojų vyrų rankose. Galima teigti, jog abu, tiek Maksas, tiek Furioza, yra istorijos protagonistai, tačiau jau netrukus paaiškėja strategiškas režisieriaus G. Millerio ėjimas – pasirinkimas atskleisti naratyvą iš nepriklausomo stebėtojo perspektyvos. Tai reiškia, kad nė vienas iš minėtų veikėjų nėra dominuojantis pasakotojas, turintis misiją išsamiai supažindinti publiką su istorijos kontekstu. Jie atlieka savo vaidmenis, nesiimdami šios užduoties, bet, žiūrovo nuostabai, viskas, kas vyksta ekrane, yra aišku. Tokiu būdu dar labiau išplečiama filmo erdvė neleidžia pasyviai mėgautis, o skatinama akylai sekti, spėlioti, mąstyti ir liudyti vykstančias personažų metamorfozes. Krizių krečiamam pasauliui kaip niekada aktualus „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ dvelkia džipų padangų įkaitintu smėliu, į namų kino ekranus atnešdamas troškulio jausmą bei nevalingus pasvarstymus apie Žemės ateitį.