Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą.

1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.

„Šiandien niekam nėra naujiena, kad be vielos mes galime girdėti per tūkstančius kilometrų, nors bevielis telefonas yra visai nesenas išradimas. Bet gal jau ne vienas yra girdėjęs, jog perdavimas paveikslų be vielos per tūkstančius kilometrų taip pat jau yra įvykęs faktas, nors dar nėra taip išsiplatinęs, kaip radiotelefonas. Nuo perdavimo paveikslo ligi matymo per tūkstančius kilometrų yra tik vienas žingsnis, ir tas jau padarytas“, – savo tekstą pradeda S. Brašiškis.

Autorius gal kiek pervertino lietuvių žinias radijo technologijų srityje. Juk po straipsnio pasirodymo turėjo praeiti dar pusė metų, kol 1926-ųjų birželio 12 d. radijo bangomis nuskambėjo Kauno radijo stoties šaukinys: „Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva.“ Tuomet pradėtos reguliarios radijo transliacijos lietuvių kalba. O ir pačių radijo klausytojų buvo nedaug, 1926 m. Lietuvoje registruoti vos 323 radijo imtuvai. Kauno radijo transliacijos tūlam lietuviui galėjo net įvaryti šoką – neretas ūkininkas būtent radiją kaltino dėl šalto 1927-ųjų pavasario, neva tai jis atšaldęs orą. Tik pagalvokit, kokį siaubą jiems galėjo sukelti televizija!

Na, bet autoriaus tokios baimės nejaudino. Toliau straipsnyje jis supažindina skaitytojus su pagrindinėmis platesniam televizijos pritaikymui kylančiomis problemomis, mini svarbius jos raidai išradėjus – Charlesą Francį Jenkinsą (JAV), Dénesą Mihály’į (Vengrija). Galiausiai konstatuoja: „Kaip matome, krutamųjų paveikslų perdavimas be vielos jau yra išrastas. Tik reikia aparatai patobulinti ir pritaikinti aplinkybėms, kad jų gaminimas būtų paprastas ir pigus ir kad jie taip pat galėtų išsiplatinti, kaip bevielis telefonas. Tas tik lėšų ir laiko klausimas.“ Teiginius sustiprino straipsnį papildžiusios iliustracijos: vienoje jų matome, kaip prancūzų išradėjo Édouard’o Belino televizijos aparatą galima panaudoti futbolo varžybų vaizdų perdavimui.

S. Brašiškis nebuvo vienintelis. Kiek vėliau, 1926-ųjų rugpjūtį, žurnale „Karys“ publikuotas vieno iš radijo pionierių Lietuvoje karininko Augusto Šulco-Šiliaus trijų dalių straipsnis „Telemechanika, telefotografija, televizija“. Autorius taip pat konstatavo, jog televizija jau yra išrasta: „1925 metai televizijai yra tokie pat, kaip ir radiotelegrafui 1897 m., – tai yra praktiškos televizijos gimimo metai.“ Jis gan plačiai aprašė škoto Johno Logie’io Bairdo bandymus televizijos srityje: „Neseniai buvo perduotas žmogaus veidas. Ant ekrano matėsi ovalas su aiškiai matomomis akimis, burna ir nosimi. Taip pat aiškiai matėsi burnos judesiai“, – žavėjosi A. Šulcas-Šilius. Beje, ta pačia tema jis 1928-aisiais skaitė ir paskaitą Kauno radijo eteryje.

S. Brašiškio ir A. Šulco-Šiliaus mokslo populiarinimo straipsniai pasirodė keleriais metais anksčiau nei fantastinės televizijos ateities vizijos Lietuvos rašytojų kūriniuose. Šie radijo entuziastai sekė naujausius atradimus televizijos srityje pasaulyje ir gana sparčiai juos perpasakojo Lietuvoje, tad vėliau rašę fantastai galėjo atsispirti nuo tvirtesnio mokslinio pagrindo. „Elektrinės bangos skverbiasi pro medžiaginius kūnus lygiai taip, kaip vanduo per smėlio sluoksnį“, – skelbia prierašas po viena S. Brašiškio straipsnio iliustracijų. Prierašas, atrodo, ataidintis Vytauto Prano Bičiūno romane „Paskendę milijonai“ (1928) nusakytame fantastiniame žiūrone, kurį pasitelkus galima pažvelgti į vandenynų ir net į Žemės gelmes.

Vis dėlto trečiojo dešimtmečio Lietuvoje į televiziją rimčiau žiūrėjo tik technologijose pasikaustę radijo mėgėjai. Tam, kad televizijos ateitimi būtų įtikinta platesnė publika, jai reikėjo postūmio, ir tas postūmis nebuvo reguliarių lietuviškų radijo transliacijų pradžia 1926-aisiais, jis atėjo vėliau – su garsiniu kinu.

„Kaip „kalbamoji“ filma atrodo „Oazoj“? // Apie žmonių kalbėjimą ten, žinoma, nė kalbos nėra, yra tik orlaivių birbimo, armotų šaudymo ir karo lauko šauksmų pamėgdžiojimai. Bet ir tie pamėgdžiojimai, reikia pasakyti, išėjo labai toli nuo realybės. Propelerių dūzgimas buvo kažin koks išpleręs (jis man daug nervų sugadino), armotomis šaudė ir bombas sprogdino tiesiog orkestro barabonas, o karo lauko triukšmas be galo panašėjo į alkanų vilkų staugimą“, – apie pirmąjį Lietuvoje rodytą dalinai garsinį (įgarsinti buvo tik spec. efektai) filmą „Sparnai“ (Wings, rež. Williamas A. Wellmanas, 1927) 1929-ųjų gegužę rašė Čičinsku prisistatęs „Lietuvos aido“ korespondentas.

Pirmosios garsinių filmų premjeros Lietuvoje tikrai neskambėjo kokybiškai, tačiau per gana trumpą laiką problemos buvo išspręstos ir kino teatrų lankytojai galėjo džiaugtis ekrane aiškiai kalbančiais bei dainuojančiais aktoriais. Sparti kino pažanga vertė optimistiškiau žvelgti ir į televizijos ateitį:

„Kalbamoji filma, greičiausiai, bus pereinamas etapas tarp „nebilės“ ir toliaregės [t. y. televizijos – A. D.] filmos. Jau ir dabar sėkmingai daromi bandymai parodyti judamuosius vaizdus tam tikroje tolumoje. Technikai taip galvatrūkčiais žengiant priekin gali būti, kad po metų kitų mes galėsime matyti ir girdėti filmas, demonstruojamas Berlyno ar Paryžiaus kinematografuose. Tai bus iš tikrųjų nepaprastas dalykas“, – po kelių mėnesių, 1929-ųjų rugsėjį, rašė tas pats „Lietuvos aido“ autorius. „Jei nematytumėm drąsiausią fantaziją prašokančių išradimų, galėtume netikėti tiems nuostabiems projektams. Bet turint radio, turint [garsinį – A. D.] kinematografą, perduodant paveikslus iš Amerikos į Europą žaibo greitumu – televizijos ir teledaktilio (tolpirščio, taip vadinamo iš tolo prisilietimo aparato) išradimas nebegali nustebinti“, – tuo pat metu jam antrino neprisistatęs laikraščio „Diena“ žurnalistas.