Devintojo dešimtmečio Kaunas – tai mielinė tešla, kilusi ir brendusi ant maišto bei kontrkultūros raugo, kurį užmaišė to meto jaunieji. Tokio stipraus „hipiavimo“ ir kitų vakarietiškų inkliuzų į sovietinės sistemos ratus taip atkakliai nekaišiojo niekas kitas, kaip patys patys šio miesto labiausiai anti-: antisovietiniai, antisisteminiai, antitradiciniai etc. neklaužados. Arūnas Kulikauskas – vienas jų. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs pramoninio dizaino studijas, vis tik daugiausiai dėmesio jis skyrė savo pomėgiui – fotografijai. Nors į Fotomenininkų sąjungą buvo priimtas be jokių kliūčių, greitai ėmė šiauštis prieš visus tada „praktikuotus“ kanonus bei realybės vaizdavimo tradicijas. Net subūręs panašiai mąstančiųjų, eksperimentuoti ir laužyti įprastus šios srities rėmus panorusiųjų grupę, pramintą „Plėšriųjų sekcija“, Arūnas jautė didžiulį kolegų pasipriešinimą, dangtį, užvožtą ant jų veiklos, tad atsidūrė savotiškame dvigubame pogrindyje, kai spaudė ir sovietmečio cenzūra, ir savi, fotografai. 2021 m. jis surengė didžiulę personalinę parodą „Paskutinė, arba dvylika metų laikų“. Bičiulio paklausiau: „Ar tikrai tai paskutinė Tavo paroda?“ – „Taip, – atsakė, – tokia, parodanti mano gyvenimo kelią, kuo aš kvėpavau ir kuo gyvenu dabar – paskutinė. Nebematau prasmės. Niujorke rengdavau parodas kasmet, kad draugai pamatytų, kas darosi manyje, tai svarbu kiekvienam menininkui. O šiandieną Lietuvoje vyksta beprasmės pasirodymų varžybos, kuriose dalyvauti nenoriu. Lieku savo kaime – Samantonyse, Ukmergėje.“ Vadinasi, vėl savotiškame pogrindyje… Todėl ir kalbinu, todėl ir beldžiuosi – pasišnekėkim, Arūnai, apie fotografiją ir gyvenimą.

Prieš metus mudviem bevaikštant po Ukmergę kalbėjai, kad turi svajonę – sukurti fotografijos institutą, kuriame būtų kaupiamas visų nuotraukų archyvas. Iki šiol apie tai mąstau, nes labai sužavėjo.

Jau beveik palaidojau tą idėją… Bet taip, mes galėtume turėti tokią įstaigą, kuri šimtu procentų užsiimtų tik fotografijos reikalais ir iškeltų sau uždavinį surinkti absoliučiai visas nuotraukas, kokios tik yra Lietuvoje, iki skait­menos atsiradimo. Tai reiškia, kad reikėtų iš žmonių surinkti ir suskenuoti visas jų turimas fotografijas, albumus, visus metamus lauk negatyvus. Kai man kas sako, kad būtų labai daug darbo, atsakau, jog daug darbo yra labai gerai. Toks institutas ne tik kauptų vaizdus, jame dirbtų ir mokslininkai. Juk tai yra istorija, nuotraukos ne vien palydi tekstus – kiekviena jų yra be galo svarbi, vertybė savaime. Kas joje bebūtų – laidotuvės, krikštynos, vestuvės, buitis, architektūra, gamta, – ne mums spręsti, kuri „labesnė“. Šiandien – viena, rytoj – jau kita. Nereikia nieko atrinkinėti, atmetinėti. Šiuolaikinės technologijos leidžia viską suskenuoti, sudėti į aplankus su raktiniais žodžiais, aprašymais, nurodyti autorystę, savininkus, vietas, datas. Begyvendamas Amerikoje pas žmones mačiau išsaugotus asmeninius archyvus su vaizdais iš tarpukario Lietuvos ar dar ankstesnių laikų. Tačiau ir tai kažkada nukeliaus į šiukšlynus. Kiek buvusių kolūkių laikraščių, kultūros leidinių, dienraščių redakcijų stalčiuose yra mūsų gyvenimo fragmentų? Kokį laikotarpį, temą, sritį bepaimtume – nuo kriminalinės kronikos, medicininės teisminės ekspertizės iki žvaigždžių rugsėjo danguje, – viskas turi savo vietą ir reikšmę. Instituto užduotis ir būtų – važiuoti, rinkti, kalbėtis, aprašyti. Kaip kažkada rinkdavo dainas, pasakas, taip ir šiuo atveju – savotiškos ekspedicijos į kaimus, miestelius, miestus, pas emigracijoje gyvenančius žmones. Juk net nebūtina tas nuotraukas paimti fiziškai, atimti iš teisėto šeimininko. Ir jei kiekvienas žinotų, kad besiruošiantys kažką išmesti gali tai mesti į tokią įstaigą, ir dar savo turimus turtus į bendrą aruodą sudėtų vaizdus saugantys muziejai, tikrai visiems taptų lengviau gyventi. Turėtume vieną didelį Lietuvos fotografijų banką, laisvai prieinamą bet kuriam norinčiam, o jei kas užsimanytų kokią nuotrauką įsigyti, žinotų į ką kreiptis. Tačiau dabar masiškai naikinama viskas. Greitai visa mūsų istorija atsidurs sąvartyne.

Juk tai būtų be galo įdomi įvairiausių tyrimų medžiaga.

Taip, nuo antropologijos iki mados, nuo meno iki papročių, nuo sociologijos iki technikos… Štai kas nors stato filmą apie 1940-uosius. Kaip atrodė to meto vestuvinės suknelės? O bufetas? O batai ir rašikliai? Arba kokios šukuosenos vyravo 1974-ųjų Vilniuje? O Mažeikiuose? Manau, toks institutas galėtų tapti kelių žmonių viso gyvenimo darbu. Taip, kelių, daug nereikia. Pagalbon įmanoma pasitelkti savanorius, studentus, o skenuoti dabar jau patogu net telefonais. Galiausiai patys gyventojai savo albumus išmaniaisiais išfotografuotų ir atsiųstų tiesiai į archyvą. Iliuzija, bet už vieną nuotrauką pasiūlius eurą entuziazmas tikrai išaugtų.

Tačiau tokios įstaigos būtinumu abejoja tie, kas galėtų padėti jai rastis?

Žmonės mano, kad tai neaprėpiamas užmojis, kad neįmanoma jo įgyvendinti. Valstybėje, kuri yra Naujojo Džersio valstijos dydžio su į Bruk­lino populiaciją panašiu žmonių skaičiumi, kurioje ne kiekvienas turėjo fotoaparatą ir nuotraukų? Juokinga. Kita mūsų bėda, kad visur ieškome reikšmingumo, o kas „nereikšminga“ – išmetame arba į tai nekreipiame dėmesio. O kas kažkam davė teisę spręsti, kokie dalykai vertingi, kokie ne? Štai Ernestas Parulskis kartą pasakojo, kaip buvo prireikę 1960-ųjų gatvės vaizdo – paprasto, kasdieniško, be jokių ypatingų vietų ar įvykių, be konkrečių akcentų. Ir jis nerado. Jokiuose muziejuose, archyvuose. Juk vien iš vaizdų galima sukurti romaną apie kokio nors laikotarpio miestą bei jo gyventojus, herojus, ką jau kalbėti, jei tos fotografijos dar būtų ir aprašytos. Esu garantuotas, kad nuvažiavę į kokį kaimą ir padarę visų jo gyventojų nuotraukų kopijas laisvai parengtume istorinę tos vietos ap­žvalgą nuo seniausių laikų. Bet, kaip sakė [Jonas] Mekas, kol mes kalbam, šimtai juostų byra į dulkes.

O juk iš kai kurių vietų teliko jų pavadinimo lentelė ar koplyt­stulpis…

Vieninteliai tikrieji liudininkai ir istorijos pasakotojai – kažkada kažkieno į negatyvus pagauti vaizdai. Net tie neryškūs, išblukę, fragmentiški. Neseniai moteris iš Ukmergės kraštotyros muziejui padovanojo 10 savo šeimos nuotraukų albumų. Mano bičiulis iš savivaldybės Kultūros skyriaus pasakojo, kaip vienoje fotografijoje, kurioje tarsi nieko įdomaus nėra, pamatė namo kiemo pusę, apie kurią neturėjo jokių duomenų, nors seniai jų ieškojo, nes reikėjo įrodymų dėl architektūrinių sprendimų. Taigi, mums bet kuris atvaizdas gali nieko nesakyti, o štai tam tikros srities specialistui tai bus neįkainojamas atradimas. Džiaugiuos, kad bent jau Ukmergės rajone esame prie tos mano svajonės pradžios priartėję, tačiau visuotinio senosios fotografijos instituto tikrai reikėtų Lietuvos valstybei.

Kas Tau pačiam yra fotografija?

Kosmosas. Na, pirmiausia fotografija yra šviesos raštas. Šviesa yra fotonas. Fotonas išskrenda iš Saulės ir atskrieja iki Žemės. Kad atsiplėštų nuo tos ugninės žvaigždės, jis užtruko šimtą tūkstančių metų, lėkė apie aštuonias minutes, va, atsimušė į Tave ir nuo Tavęs atšokęs atkeliavo į mano akį, sukūręs tą vaizdą, kurį aš matau. Netgi ne Tave matau, o vien šviesą, krintančia ant Tavęs. Užgesinkim šviesą – mūsų akims mūsų nebebus. Ir tai niekas kitas, kaip tik kosminė telegrama. Šitai supratau pasidaręs pinholo kamerą. Ten irgi šviesa įlekia pro skylutę, nesusiliesdama su jokiais kitais paviršiais ar materijom, ir palieka savo pėdsaką ant šviesai jautrios medžiagos. Tad koks tas vaizdas bebūtų, aš jį ištraukiu ir turiu kosmoso telegramą savo rankose.