Artūras Tamašauskas KOFEMANAS, 2016, mažoji skulptūra, 35x20x50 cm

Artūras Tamašauskas

Tikriausiai nieko keisto, kad Artūro Tamašausko darbus – stimpanko stiliaus skulptūras ir asambliažus – atradau ne lietuviškuose interneto puslapiuose. Dauguma intelektualesnių tautiečių vis dar rūšiuoja meną į elitinį, „popsinį“ ir visai paprastą – kitaip tariant, amatus, tarsi tai būtų paraleliniai, niekuomet nesusisiekiantys pasauliai. Todėl rasti straipsnį, apžvalgą ar kokio nors lietuviško stimpanko kūrėjo pristatymą mūsų medijose – neįmanoma misija. Pamenu, vieną vasarą, apžiūrėjusi alternatyvaus meno projekto „Antiloxai“ „trash arto“ objektus, eksponuotus apleistame Palangos parodų paviljone, tūla menotyrininkė puršktelėjo: „Pfiii, ir ką jie čia rodo – šiukšlių krūvą…“ Tad būtų bergždžia tikėtis tokio ar panašaus meno ekspozicijos parodinėse erdvėse. Belieka pasidžiaugti, kad egzistuoja populiarios virtualios galerijos, mielai publikuojančios kūrėjų darbus, jeigu tik jie originalūs, profesionalūs ir keliantys lankytojams nuostabą.

Penktą dešimtį perkopęs klaipėdietis A. Tamašauskas, matyt, atstovauja būtent tokiems – menotyrininkų ir kuratorių nepastebimiems – autoriams. Jis augo anykštėnų pedagogų šeimoje, apsuptas muzikos ir dailės, todėl pasirinko menų studijas Telšių taikomosios dailės technikume ir įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Keletą metų dirbo Klaipėdos dailės kombinate, kuriam iširus teko imtis kitokios kūrybinės veiklos – kurti interjero dekorą. Prieš keletą metų atradęs jonaviškio Vladimiro Nikonovo kūrybą ir susižavėjęs stimpanko menu, jis ėmėsi pats šio žanro, kuris Artūrą visiškai pakerėjo. Pasak menininko, tai lyg narkotikas, užvaldantis protą teigiama prasme. Kūrybai jis naudoja įvairias medžiagas: sendaikčių turguje pusvelčiui nupirktas senienas, namų apyvokos rakandus ar niekam nereikalingas šiukšles. „Man malonu, jog išmestam, skirtam būti sunaikintam daiktui galiu padėti transformuotis, suteikdamas jam galimybę egzistuoti kitoje formoje, kitame pavidale, tarsi pratęsdamas jo buvimą jau meninėje išraiškoje“, – sako A. Tamašauskas.

Įvairūs stimpanko motyvai ir elementai – keisti mechanizmai, krumpliaračiai, spyruoklės, mechaniniai paukščiai, vabzdžiai – pirmiausia atsirado A. Tamašausko tapyboje ir tik vėliau – asambliažuose, skulptūrinėse kompozicijose. Rankose laikoma seniena inspiruoja būsimo kūrinio viziją. Motyvuodamas tuo, kad stimpanko sąvoka neatsiejama nuo fantastikos žanro, bet kokį vaizduotėje gimusį objektą menininkas siekia perteikti kuo keisčiau, neįprasčiau, nes toks kūrinys žiūrovo dėmesį traukia labiau, nei realistinis daikto vaizdas.

Sunku pasakyti, kiek užtrunka vieno ar kito meninio objekto kūrybinis procesas – kai kuriems reikia metų, kiti gimsta pakankamai greitai. Metalo apdirbimas reikalauja kruopštumo ir laiko; medžio, naudojamo asambliažų pagrindui, sendinimas – taip pat netrumpas darbas. Kurdamas A. Tamašauskas nesistengia niekam įtikti. Pasak jo, kiekvienas besidomintis menu ir susipažinęs su stimpanko stiliumi gali jo darbus interpretuoti savaip, įžvelgti tokių minčių, kurios gal pasirodytų netikėtos netgi pačiam autoriui. Menininkas, pajutęs Viktorijos epochos mechanizmų romantiką ir savitą stilių, meistriškai įvaldęs vintažo perdirbinių technologijas, teigia, kad stimpankas – tai kūrybos laisvė, gebėjimas matyti realybėje neegzistuojančius dalykus.

Nuo tada, kai prieš septynerius metus A. Tamašauskas sukūrė pirmąjį tokio stiliaus darbą, jo kūrinių skaičius pasiekė kelias dešimtis, o gerbėjų ratas nuolat auga: menininko asambliažus mielai įsigyja stimpanko mėgėjai iš Lietuvos, Olandijos, Vokietijos, Amerikos, Australijos ir kitų šalių.

Parengė Eglė Petreikienė