fbpx

Atgal į ateitį: „garo mašinų“ inspiruota kultūra

Eglė Petreikienė

Mėgindami pristatyti naujų meno krypčių ir žanrų menininkus, niekaip neapsieisime prieš tai neaptarę naujažodžių. Vienas jų – stimpankas (steampunk). Tai gana gerai žinoma šių laikų literatūros tendencija, ilgainiui pradėjusi leisti šaknis ir kituose kultūros bei meno laukuose, tapusi subkultūra, apie kurią tikriausiai jau esate girdėję. Ir visgi nereikėtų stebėtis, jei kas nors paklaustų: „Koks pankas?“ Tad galite drąsiai papildyti savo kultūrologinių žodžių bagažą nauju terminu, kuris į Oksfordo anglų kalbos žodyną buvo įtrauktas tik 2010 metais. Po trejų metų lietuvių literatūros ir knygos meno kontekste šį žanrą inicijavo ir įtvirtino Andriaus Tapino istorinės fantastikos romanas „Vilko valanda“, iliustruotas fantastiškais (visomis prasmėmis) dailininkės Eglės Ziomos komiksais. Paradoksalu, kad šis kūrinys, laimėjęs „Metų knygos 2013“ rinkimus suaugusiųjų kategorijoje, tapo pirmąja lietuviška knyga po Nepriklausomybės atkūrimo, sudeginta autoriaus politinių oponentų. Tai būtų atskira keista istorija, tačiau šįkart ne apie tai.

Tad visgi, kas yra stimpankas? Šią sąvoką, manoma, įvedė rašytojas Kevinas Jeteris, siekdamas atskirti savo ir kolegų „tetro-tech“ mokslinės fantastikos kūrybą nuo ateitį įsimylėjusių „kiberpankų“, tokių kaip Williamas Gibsonas. Ilgainiui stimpankas peraugo į savotišką vizualųjį stilių ir netgi filosofiją. Šio žanro kūrėjams svarbiausia – tinkamai sumaišyti gerą „kokteilį“ iš seno ir naujo, sujungiant šiuolaikinių technologijų patogumus su karalienės Viktorijos epochos inžinerine estetika ir filosofija; anot jaunos amerikiečių fantastikos rašytojos Caitlinos Kittredge, tai tarsi Viktorijos laikų industrija, kurioje daugiau skonio ir mažiau našlaičių… Pamėginkite įsivaizduoti savo asmeninius technologinius įrenginius, „paturbintus“ gotų stiliumi: nešiojamasis kompiuteris, savo dizainu panašesnis į seną rašomąją mašinėlę, arba iPhone’as, turintis senovinį žalvario ir medžio imtuvą skambučiams priimti. Pačia giliausia prasme stimpankas – tai subkultūra: išvaizdos stilius ir gyvenimo būdas, spalvingas protestas prieš nenumaldomą technologijų pažangą. Ir ši tendencija nejučia plinta įvairiose srityse: nuo mados industrijos iki filmų, nuo interjero dizaino iki kompiuterinių žaidimų.

„Garo mašinų“ epochos atspindžius nesunkiai įžvelgtume 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Walto Disney’aus filmuose – Jules’o Verne’o kūrinių adaptacijose: „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ar „20000 mylių po vandeniu“. Vėliau stimpanko stilistikoje dirbo tokie režisieriai, kaip Terry Gilliamas („Barono Miunhauzeno nuotykiai“, 1988) ir Timas Burtonas („Alisa Stebuklų šalyje“, 2010), taip pat rašytojas Alanas Moore’as ir menininkas Kevinas O’Neillas, kartu sukūrę komiksų seriją „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“ (1999). Į šio stiliaus kūrinių galeriją patenka tokie televizijos serialai kaip „Laukiniai Laukiniai Vakarai“ („Wild Wild West“, CBS, 1965), naujausia Šerloko Holmso adaptacija „Šerlokas“ (BBC), trileris „Warehouse 13“, „Hario Poterio“ filmai, ir netgi sovietinė fantastinė distopija „Kin-dza-dza“. Vaizdo žaidimų rinkoje taip pat gausu pavyzdžių: „BioShock“, „The Chaos Engine“, „Myst“, „Riven“, „SteamWorld“ ir kt.

Pastaraisiais metais stimpankas sparčiai populiarėja, virsdamas savo pasekėjų gyvenimo būdu. Lig šiol šis stilius didžiausią įtaką darė specifiniam dizainui: „senamadiškos“ medžiagos (žalvaris, varis, medis, stiklas, krumpliaračiai, varžteliai), mechaninis darbas, puošnus graviravimas, perdirbtų, sulūžusių-pataisytų prietaisų estetika įkvėpė keistų, kartais nesuvokiamos paskirties buities daiktų ar interjero aksesuarų madą. Dabar tuo jau neapsiribojama – stimpankas tampa gatvės mada, įkvepiančia labai fantasmagorišką, ryškiausius „viktorijanos“ stiliaus elementus sukomplektavusį aprangos kodą, vis labiau primenantį spalvingus karnavalo personažus: nuo keistuolių tyrinėtojų, kareivių, lordų, grafienių ar kurtizanių iki šiuolaikiškesnių stileivų – gotų, burleskos šokėjų, „savižudžių mergelių“ (Suicide Girls, yra toks stilius!), oda ir nėriniais pasipuošusių piratų ar gobtuvais ir žabò pasidabinusių vampyrų.

Nesunku suprasti, kodėl Viktorijos epocha tokia patraukli jaunąjai kartai, užaugusiai kasdienėje technologinių įrenginių („gadžetų“) apsuptyje ir netgi pertekliuje. Iš tikro, šiame šimtmetyje indoktrinuotų naujųjų laisvių fone išsitrina visos ribos, kurias nelanksčiomis taisyklėmis ar tariamais prietarais savo atžaloms bandė nubrėžti tėvai. Tokia patirtis dezorientuoja – gal todėl tūkstantmečio vaikai patys renkasi stimpanko tendencijas, turinčias savo taisykles ir apribojimus. Jie žavisi paslaptimis ir mistifikacijomis, prašmatniais pseudo-vintažiniais drabužiais ir uniformomis, viskuo, kas, regis, nugvelbta iš dulkėtų XIX amžiaus laboratorijų. Kita vertus, žvelgiant „žaliai“, iš ekologinių pozicijų, galbūt taip išreiškiama nostalgija laikams, kai miestiečių nevargino smogas, pasaulio piliečių negąsdino globalus atšilimas, ir pati blogiausia emisija tebuvo lokomotyvų išleidžiamas šnypščiantis garas.

2017-06-20