Jei dar nieko nežinote nei apie tinklaraštį „Bloga veganė“ (www.blogavegane.com), nei apie Agnės Gintalaitės to paties pavadinimo debiutinį romaną, šiais metais išleistą leidykloje „Obuolys“, aš jums pavydžiu. Nuostaba jus dar tik ištiks. Mane ji apėmė perskaičius vieną iš Agnės tinklaraščio įrašų, dėl kurio vėliau, mums jau gyvai susitikus, nekantravau paklausti: ar tikrai tai įvyko? Ji nusišypsojo ir nuramino, kad viskas tebuvo fikcija. Intrigavo ir Agnės išvaizda: man dar nėra pasitaikę, kad bekalbant su žmogumi keistųsi suvokimas, koks yra jo amžius. Ir tai ne penkerių, o penkiolikos metų paklaida. Visi kiti nustebimai ir net, sakyčiau, švelnūs mentaliniai orgazmai, įvyko kalbinant Agnę raštu.

Pasakojai, kad leidžiant romaną teko susidurti su cenzūra. Kaip tai pasireiškė? Kas tau yra cenzūra? Ar manai, kad įmanoma erdvė be jos?

Manęs paprašė, kad iš turinio pašalinčiau dviejų prekybos centrų pavadinimus, kadangi juose platinamos knygos ir leidykla nuogąstavo, kad dėl neigiamo vertinimo bus imamasi sankcijų ir dėl to nukentės pardavimai. Nes mano pasakojimo herojai juos pavadino žmonių išnaudotojais. Kitas cenzūros atvejis – alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba liepė pakeisti piešinį ant knygos viršelio, išimti iš merginos lūpų cigaretę, nes toks viršelis, jų nuomone, gali paskatinti merginas rūkyti. Trečias atvejis – prie interviu su manimi Wizzair avialinijų žurnale buvo publikuojamas mano kūrinys, koliažas iš garažo durų nuotraukų „Beauty Remains“. Redakcija nusprendė, kad grafitis „I love sex“, esantis ant vienų iš šimto penkiasdešimties garažo durelių, gali įžeisti jų skaitytojus, turinčius vaikų, ir užrašą retušavo.

Kiekvieną kartą, kai cenzūra kastravo mano kūrinius, pasijusdavau labai blogai. Esu prieš bet kokią cenzūrą, net prieš kalbėjimą eufemizmais ir deminutyvais. Gimiau Sovietų Sąjungoje, menininkų šeimoje, kurioje laisvė buvo laikoma svarbiausia vertybe, man niekada nemelavo ir nieko nuo manęs neslėpė; tai, kad esame okupuoti, sužinojau anksčiau, nei išmokau vaikščioti.

Šiandien cenzūra ne politinė, o ekonominė, ateinanti iš stambaus verslo. Bus išcenzūruota viskas, kas tik gali sukelti pavojų kitiems užsidirbti daugiau pinigų. Man atrodo, kad ir alkoholio bei tabako cenzūravimas yra susijęs su kažkieno verslo interesais. Žinoma, galima guostis, kad neegzistuoja erdvė be cenzūros, net mumyse yra vidinis cenzorius, super ego. Šiuolaikinė filosofija priveda iki aklavietės, pamąsčius logiškai, akivaizdu, kad apskritai nėra jokios laisvos valios. Tačiau filosofija ir visuomenės gyvenimas nėra tapačios sritys. Viena yra derėtis su savo super ego, tačiau visai kita – susitaikyti su institucinėmis represijomis.

Imdama į rankas tavo pirmąją knygą, maniau, kad žinau, ko tikėtis. Leidyklos pavadinimas ir leidinio dizainas man žadėjo „popsą“. Bet po pirmų dvidešimties puslapių – kai visos knygos paprastai įsibėgėja ir tampa aišku, kur mes esam atsidūrę, – jau nebegalėjau apibrėžti tavo romano žanro. (Tai komplimentas, beje.) Net nežinau, ar jis žanrinis. Tikiuosi, kad bus populiarus, bet tai ne tiksliausias „popso“ apibrėžimas… Ar pati rinkaisi knygos išvaizdą ir kodėl ji tokia? Ar modeliavai skaitytojų lūkesčius?

Esu prieš literatūros, kaip ir bet kokios kitos meno rūšies, skirstymą į žanrus, ir tuo labiau į „popsą“ ir „aukštąjį“ „elitinį“ meną. Tai tėra drabužiai, kuriuos gali matuotis ir prisidengti, kad niekas nepamatytų, ką iš tiesų sukūrei. Du skirtingi klišių rinkiniai, skirtingi stereotipai, kurie realiai nieko tikro apie turinį nepasako. Apsimesti nesuprastu genijumi intelektualu ir įtikti pagal išorinius atributus apie turinį sprendžiančiai snobų publikai daug lengviau, nei sukurti kažką, kas iš tiesų sujaudintų skirtingus žmones.

Būdama studentė (studijavau menotyrą ir šiuolaikines kultūros teorijas) visai neblogai gyvenau iš straipsnių ir recenzijų kultūrinėje spaudoje. Reikėjo pinigų, tad rašydavau į visus leidinius iš eilės. Dalį straipsnių pasirašydavau pseudonimais, kad neišsiduočiau, jog visus juos rašo Gintalaitė. Dirbdavome ir kartu su kursioke, buvome „atkalusios“ techniką. Prisirinkdavome tuo metu socialiniuose moksluose madingų terminų, „raktinių“ temų, tarptautinių žodžių ir juos sujungdavome, konstruodamos istoriją, pasakojimą, kurio net pačios iki galo nesuprasdavome. Kuo nesuprantamesnis gaudavosi rašinys, tuo daugiau pagyrimų sulaukdavome. Menininkai mus kviesdavosi į savo dirbtuves, parodas, dar studentės buvome pakviestos kuruoti parodą ŠMC, laikinai tapome intelektualinio pasaulio žvaigždutėmis. Mano kolegė išvažiavo studijuoti į Maskvą, o aš kritau į depresiją.

Vadinamojo „elitinio“ meno paviršutiniškumas, ciniškas apsimetinėjimas, kad formalių madingų priemonių kratinys turi prasmę, mane dvasiškai sužlugdė ir mečiausi į kitą pusę – į laisvąją rinką, kurioje, kaip maniau, egzistuoja tiesa, kur produktas veikia arba ne, kur svarbi kokybė, o ne apsimetėliai, prisitrynę į patogias vietas institucijose. Pradžioje man patiko. Tačiau greit supratau, kad ir čia turinys nėra karalius, o tiesiog manipuliuojama kitu klišių ir stereotipų rinkiniu, kitu „žodynu“.

Kurti neprisidengus vienos ar kitos stovyklos klišėmis – labai baisu. Tai tarsi šokti nuogam.

Toks buvo mano tikslas. Ar pavyko – nežinau. Stengiausi rašyti švariai, neužteršti minties eufemizmais. Neapskaičiavau tik to, kaip stipriai veikia leidyklos įvaizdis. Kritikams ir recenzentams per tą įvaizdį prie turinio taip ir nepavyko prasibrauti. Ne, nebuvo neigiamų recenzijų. Nebuvo jokių.

Viršelis ir iliustracijos yra tokios, kokių norėjau, piešiniai sukurti pagal nespalvotos mados fotografijos kanoninę estetiką. Mergina turėjo būti įsikandusi cigaretę, kurią išcenzūravo. Mados pasaulis yra mano knygos estetikos dalis, jos erotinis fonas.