Automatinė literatūra: nuo miego iki kompiuterių epochos
Saulius Keturakis
Žvilgtelėjus į naujausiųjų laikų Vakarų pasaulio literatūros istoriją, gali susidaryti įspūdis, jog ne vieną tūkstantmetį vargę ir kūrę įvairiausių pavidalų literatūrą XX a. pradžioje poetai, prozininkai bei dramaturgai pavargo. Ir nusprendė paieškoti – gal yra kitų, ne tokių sekinančių būdų atsirasti literatūros kūriniams? Galgi nebūtina kentėti tam, jog skaitytojas galėtų gėrėtis įspūdingais tekstais? Gal nėra visiškai teisus Theodoras W. Adorno, tvirtinęs, jog tik kančia mene nepraranda savo pavidalo, tad be kentėjimo joks menas negali egzistuoti? O gal apskritai galima sugalvoti būdą literatūrai atsirasti beveik savaime?
Vieni pirmųjų šios užduoties ėmėsi XX a. pradžios prancūzų siurrealistai, iškėlę idėją, jog kasdieniškų minčių ūžesys galvoje tik trukdo išgirsti giluminės sąmonės skambesį. Tad bet kokia valinga pastanga kurti, jų manymu, literatūrą tik gadina. Taip vadinamoji prancūzų siurrealistų „daktarų grupė“ (beveik visi jos nariai buvo studijavę mediciną arba buvo medikų vaikai), vadovaujama André Bretono, pasiūlė automatinį rašymą. Literatūros kūrėjo talentas čia buvo gebėjimas išjungti sąmonę ir tapti instrumentu, kuris tarsi automatas užrašo tai, ką nugirsta savo pasąmonėje. Bet kokios pastangos sąmoningai keisti užrašomus dalykus buvo smerktinas dalykas, bet koks redagavimas – neleistinas. O kaip geriausias būdas mandagiai pasitraukti nuo literatūros kūrimo proceso į šalį ir netrukdyti minties užrašymui pasirinktas miegas. Taip literatūros istorijoje atsirado pusmetis nuo 1922 m. rugsėjo iki 1923 m. spalio, paprastai vadinamas époque de sommeils – miego epocha.
Įvykių liudininkai pasakoja štai ką: šviesa būdavo pritemdoma, aplink stalą susėsdavę literatūros kūrimo miegant eksperimento dalyviai. Po kiek laiko vienas ar kitas užsnūsdavęs ir pradėdavęs arba rašyti, arba kalbėti – tuomet jo žodžius užrašydavę kiti. Visų pavydą kėlė poeto Robert’o Desnoso gebėjimai sapnuoti nemiegant. Jam pakakdavę net ir triukšmingoje kavinėje tik užmerkti akis – ir štai jis jau atsidurdavęs sapno tikrovėje, susibūrusiuosius aplinkui žavėdamas neįtikėtinomis žodžių bei vaizdinių kombinacijomis.
Visus miego epochos liudininkus iš pradžių buvo apėmęs entuziazmas – radosi tokie tekstai, kokių dar niekas nebuvo regėjęs. Jie buvo sudėti į 1920 metais pasirodžiusį rinkinį „Magnetiniai laukai“. Tai – pirmoji literatūra, atsiradusi ne kūrėjui vargstant ir kenčiant, bet miegant. Atrodė, jog tolimesnė literatūros istorija turėtų tapti niekieno netrukdoma komforto zona, o literatūros teorija bei kritika – domėtis tik įvairiais miego aksesuarais. Tačiau, nežinia kodėl, staiga kūrybos miegant eksperimento dalyviai ėmė darytis labai agresyvūs, transo būsenoje puldinėti vienas kitą, kartais – apsiginklavę peiliais. Jau minėtas poetas R. Desnosas kartą užsispyrė ir ėmė atsisakinėti pabusti, tvirtindamas, jog nenorįs niekur grįžti. Įvykių dalyvis bei liudininkas Louisas Aragonas vėliau pasakojo, kad kiekvienas literatūrinis miego seansas galų gale ėmė virsti barniais bei muštynėmis, rašytojus tekdavę apieškoti, jog jie eitų literatūrinio miego be ginklų. Tačiau, kaip bebūtų keista, užbaigti šią miego epochą privertė, anot L. Aragono, ne vis sunkiau suvaldomi miegantieji literatai, bet sukčiai, tik apsimesdavę miegą. A. Bretonas, vienas automatinio rašymo eksperimentų iniciatorių, susidūręs su tokiais nedelsiant priėmė sprendimą miego epochą užbaigti.
Tačiau idėja, jog literatūros kūrinys gali būti parašytas automatiškai, pamiršta nebuvo, ir jau kompiuterių epochoje prie jos sugrįžta.