fbpx

Lakštingalų ir gegučių karas

Vidas Poškus

Atėjo pavasaris, ir visi suprato, kad lakštingalų ir kregždučių karas jau čia pat. Kartosis tai, kas įvyksta kiekvienais metais. Tą patį mėnesį ir net tuo pačiu paros metu – dvidešimt trys valandos keturiasdešimt penkios minutės. Būtent šią valandą kregždučių vadas (pavadinkime jį sąlyginiu vardu – Prietranka) čaižiai sušvilpia ir prasideda kautynės. Lakštingalos yra taikesni ir ramesni paukščiai, tačiau jos negali ignoruoti kregždžių provokacijų.

„Tai karas, ponai“, – visuomet ciniškai tokiais atvejais komentuoja Prietranka. Beje, pasiūlėme jį taip pavadinti, tačiau Prietrankos vardą šiam guviam ir linksmam kregždučių lyderiui jau seniau yra suteikę jį reguliariai stebintys ornitologai. Tad pasiūlymas tebuvo viso reikalo formalizavimo bylos epizodas.

Bet grįžkime prie to nelemto karo. Lakštingalos yra prigimtinės pacifistės. Jos nemėgsta karo. Šios rūšies paukščiai niekina bet kokį smurtą ir net purtosi nuo mėgstamos gegutiškos frazės: „Na, eime – pasigalynėsime!“ Bet gegutės nenusileidžia taikdariškiems lakštingalų sabotažams ir jas provokuoja.

Šiuometinio pavasario karas yra toks, kaip visuomet. Gegutės puola – lakštingalos ginasi. Tos, kurios palieka kiaušinius svetimuose lizduose, kandžiojasi, tos, kurios čiulba „Jurgiuk, Jurgiuk, paplak, paplak, kinkyk, kinkyk“, – ginasi. „Tokie tad reikalai, ponai“, – sako Prietranka, ir stumia į mūšio verpetą pacifistinėmis lakštingalų nuotaikomis beapsikrečiančius savo gentainius ir tėvynainius.

2017-06-20