fbpx

Žirklių kvadratas

Erika Drungytė

Vienintelis stabilus dalykas, kuriuo dar tikime ir pasitikime, yra gamtos kalendorius. Nuo vienos stotelės iki kitos važiuojame be klausimų ir abejonių, kiekvienoje sustodami ir ritualais pagerbdami pasiektąjį tašką. Štai dar visai neseniai rūpinomės svogūnų lukštų, vaško ir maistinių dažų atsargomis, beldėme ir sukinėjome kiaušinius, ieškodami tvirčiausių, kad po pavasario lygiadienio pirmąjį pilnaties sekmadienį pasitiktume nukrovę stalą margučiais. Žinoma, ši stotelė visada smagesnė vaikams – po niūroko silkės ir grybų kvapais persmelkto, aguonų pienu užgerto ir kepintų kanapių sėklom užkąsto Kūčių vakaro Velykų rytas, leidžiantis azartiškai daužyti ir ridenti spalvotus kiaušinius, žadantis pagaliau priartėsiančią šilumą ir atostogas, ne tik pakelia nuotaiką, bet ir nors kiek prasklaido egzistencinių kančių debesis, kuriuos lietuviai vis dar įnirtingai melžia. Tačiau būties prasmės spenys jau senokai tuščias ir išdžiūvęs.

Vos kelių parų atstumu mums štai šviečia ir trumpiausios metų nakties laužai, skirti jauniausiems ir ištvermingiausiems, kad prarėkę laukuose ir ant piliakalnių balsus, galėtų pasivolioti ryto rasoj ir iš tamsos ištrauktų poetinę metaforą, vardu paparčio žiedas. Ir kol vieni mažumų rateliuose mistifikuoja stebuklingų žolių rinkimą bei šokinėjimą per laužą, laukdami įtikėtosios didžiojo virsmo sakraliosios akimirkos, kiti be vargo patiria nušvitimą įkrisdami į alaus ir kitų dvasinių (spiritus) gėrimų suteiktą ekstazę, iš širdies traukdami žinomiausius visų dar atsimenamų istorinių laikotarpių romansus bei estrados šlagerius, išsibarstydami palaimingam paryčio miegui šventų lietuviškų lauko scenų, arenų, miesto parkų ir kultūrnamių papėdėse.

Kultūrinės, socialinės, buitinės ir visos kitos įmanomos žirklės šiame legendų ir mitų krašte seniai išsiskėtusios tiek, kad žirklių nė neprimena, o ašies varžtas apėjęs rūdimis ir nebeišjudinamas. Kad geležtės susijungtų, reiktų bent jau supratimo apie istoriją ir joje žiojinčias žarijų duobes. O dabar Sigutė kiek eina, tiek į tą pačią stačia galva ir susipleškina. Nėra labai blogai paišyti ant kiaušinių pasidėjus nukopijuotą pavyzdį. Bet juk visada iškils klausimas – ką aš čia darau? Ką tai reiškia? Kam to reikia? Kas esu aš, paišantis ant kiaušinio? Kas esu aš, pabudęs po trumpiausios nakties šiukšlių lauke?

Nukišę mąstymo kaip esmių esmės lavinimo instrumentus – kultūrą, meną ir švietimą – į ubagyną ir subtiliai tyčiodamiesi iš lazdos bei terbos, iškerpam žodį tiurmos, į kurią riedam naujai nutiestais keliais per švenčių kalnelius, bet juk žodžio iš dainos neišmesi. Nors gal dar yra vilties – mokslininkai jau naudoja genomo redagavimo žirkles, leidžiančias ištaisyti jo klaidas. Tačiau naudojant šias žirkles genomo karpymui labai svarbu, kad jos nesuklystų ir kirptų tik norimoje vietoje, nes bet kokia klaida gali būti ląstelei pražūtinga.

2017-06-21
Tags: