Antanas Jasenka | Tomo Petreikio nuotrauka
Erika Drungytė

Antanas Jasenka: Gėris ir blogis – jau ne šio amžiaus sąvokos

Išskirtiniai veido bruožai, malonus balso tembras, regis, niekad neišsenkančios energijos ir pozityvumo pripildyta, nesustojanti kalbėjimo srovė, nuspalvinta savitu akcentu ir emocinga kūno kalba, trumpos įkritimo į save sekundės, ir vėl vientiso siūlo vyniojimas į didžiulį kamuolį, kuriame žinių, patirčių, išmanymo, jausmų, aiškios pasaulėžiūros ir troškimo dar ir dar imti, tyrinėti, pažinti bei noro dalintis, suprasti, palaikyti bet kurį sutiktąjį gijos. Toks galėtų būti įspūdžio aprašymas, jei reiktų kažką pasakyti apie kavą drauge su manimi geriantį ir kalbantį žmogų, vardu Antanas Jasenka.

Su juo susipažinome pirmaisiais nepriklausomybės metais Kaune – avangardo mieste, kuriame veržimosi į moderniausią Europą tarpukariu pradėjęs tiksėti užtaisas nenuslopo niekada. Mes buvome jauni ir drąsūs, norėjome daryti tai, ko nedarė kiti, parodyti kitokią kultūrą, kitą suvokimą. Tame rate sukosi Ramūnas Jaras, Darius Čiuta, Raimundas Eimontas, a. a. Alfa Paurazas, Lukas Devita, Mečislovas Litvinskis, Skaidra Jančaitė, Giedrė Pauliukevičiūtė (dabar – Dabulskienė), šiuolaikinio šokio grupė „Aura“ ir daugybė kitų. Stipriausias kartu patirtas išgyvenimas buvo kai mes, dešimt jaunų menininkų, suburtų Raimundo Eimonto, 1999 m. Kauno moderniojo meno galerijoje „Langas“ septynias valandas be pertraukos pirmą kartą Lietuvoje atlikome Karlheinzo Stockhauseno intuityvios muzikos kūrinį „Aus den sieben Tagen“. Nuo to laiko praėjo 18 metų, ir dauguma mūsų tuometės kompanijos žmonių iki šiol esame Lietuvos kultūrinės erdvės dalyviai. Vienas jų – Antanas Jasenka, mano manymu, jau tikrai nusipelnęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos.

Antanas gimė 1965 m. Kaune, 1981 m. baigė fortepijono klasę Kėdainių vaikų muzikos mokykloje ir vėl grįžo į Kauną mokytis fortepijono specialybės Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Po jos 1983–1986 dar privačiai studijavo kompoziciją pas Algimantą Kubiliūną, o 1989–1991 m. pas prof. Osvaldą Balakauską. 1994 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Vytauto Laurušo kompozicijos klasę.

Antanas nebuvo tipinis mokinys – nuolat ieškojo, kaip pakeisti, pridėti, papildyti bet kokį kūrinį, nesvarbu, kas jo autorius – kad ir Bachas. Kūrė pats – tiesiog girdėdavo muziką ir prašydavo savo pirmosios mokytojos ją užrašyti. Studijuodamas labiausiai domėjosi elektronine muzika, technologijų teikiamomis galimybėmis. Dabar A. Jasenka – visame pasaulyje žinomas elektroninės ir elektroakustinės muzikos autorius. Visada domėjosi kolektyvine kūryba, tarpdisciplininiu bendradarbiavimu su įvairiais garso, vaizdo ir teksto menininkais. Apie 1990–1993 metus jis aiškiai linko į orientalistiką, tačiau ne į Rytų muzikos mėgdžiojimą, bet filosofiją, ir tai atspindi jo kūriniai „Hare Krsna“, „Paramatma“, „Rasa-Līlā“, „Āryas“. Už paskutinįjį 1994 m. kompozitoriui skirta „Tylos“ premija.

Jis yra vienas šiuolaikinės muzikos lyderių Lietuvoje, įvairiausių festivalių dalyvis („Jauna muzika“, „Gaida“, „Permainų muzika“, „Iš arti“) ir elektroninės muzikos festivalio „Jauna muzika – garso galerija“ vadovas. Į užsienyje vykusius festivalius pradėjo važinėti 1993 m., taip išplėtęs ne tik pažinimo ribas, bet ir numalšinęs jį deginusį žingeidumą. Išmaišęs pasaulį nuo Graikijos, Vokietijos, Austrijos iki Amerikos, kompozitorius įsitraukė į multimedijos projektus užsienyje su tokiais menininkais kaip Ralfas Wehowsky’is, Jimas O’Rourke’as, Brume’as, Achimas Wollscheidas, Toshiya Tsunoda, Johnas Duncanas, Ryoji Ikeda, Johnas Watermannas, Merzbow, The Hafler Trio, Artemijus Artemjevas. Jo kūrybą yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybinės kompanijos. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys, debiutinio šios grupės albumo „D.O.“ (penkių kompozitorių darbas) bendraautoris.

Kompozitorius apdovanotas Muzikos fondo premija už kūrinį „Senovinės giesmės“, F. Schuberto draugijos organizuoto naujų kūrinių konkurso premija už kūrinį „Ambient“, prizu už geriausią elektroakustinį kūrinį „Deusexmachina“ Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse, Lenkijos Kultūros ministerijos ir Teatro instituto (Instytut Teatralny im. Z. Raszewskiego) įsteigtu pagrindiniu konkurso prizu už muziką spektakliui „Ašigalis“, Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimu už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį „Minų Laukas“ ir 2015 m. už sukurtą muziką spektakliams Lenkijos lėlių teatruose šioje šalyje buvo išrinktas geriausiu metų kompozitoriumi. 2010 m. jam įteiktas Auksinis scenos kryžius už muziką spektakliams „Vieną vasaros dieną“ ir „Vienos krūties istorija“, o 2012 m. – už muziką spektakliams „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Miranda“.

Šiuo metu Antanas Jasenka labiausiai išgarsėjęs kaip teatro kompozitorius. Spektakliams muziką jis kuria nuo 1990 m. Lietuvoje dirbo su režisieriais Gyčiu Padegimu, Rolandu Atkočiūnu, Oskaru Koršunovu, Albertu Vidžiūnu, Albinu Keleriu, Agne Dilyte, Rimantu Teresu, Birute Letukaite, Artūru Areima ir daugybe kitų. Jis yra geidžiamas Lenkijos, Graikijos, Skandinavijos šalių teatruose. Jo kūrybinį bagažą sudaro muzika daugiau kaip 70 spektaklių.

Antanai, žinome tave kaip eksperimentinės, elektroninės muzikos autorių, žmogų, kuris neabejotinai yra šiuolaikinės lietuvių muzikos lyderis. Bet juk viskas turi pradžią. Kaip atsitiko, kad palikai nuošaly studijuotą klasikinę muziką, niūriąją, debesuotą lietuvių tradiciją, pamatei ribines erdves, susižavėjai ambient ir „sintetinių“ garsų galimybėmis, ieškojai kelio į kosmosą ir universalią mus visus jungiančią kalbą?

Kiekvienas eksperimentas yra įdomus – žingeidžiam žmogui svarbu tai, kas nepatirta, neatrasta, šviežia, kas intriguoja. O jaunam žmogui tai apskritai turi būti varikliukas, galintis kažkur išvesti. Kaune aš pradėjau mokytis 1982 metais. Turėjau labai gerus pedagogus, kurie man paaiškino, kas yra nepriklausomybė, kas yra komunistinė sistema, nors ir ezopo kalba. Tai padėjo labai gerus pagrindus. Ir kai atsitiko 1991-ieji, atsivėrė labai plačios erdvės. Viskas tapo realu – kažkada neįmanomos svajonės surengti koncertą Amerikoje virto realiomis. Iki to žingeidumas buvo ribojamas drastiškai – arba būsi uždarytas į beprotnamį, arba tau bus pasakyta, kad tavo kūryba net ne muzika ir apie tai negali būti nė kalbos. Ieškot ir eksperimentuot nebuvo sąlygų. Daugybė žmonių pasirinko saugųjį kelią ir tapo nuobodūs, neįdomūs.

Žymos: