Kiekvienas menininkas (ne tik Laisvydė) egzistuoja ir veikia kaip tam tikros žirklės, kurių vienų ašmenų smaigalyje yra sugalvojimai, kitų – išjautimai. Ką tuo noriu pasakyti? Pastebėjimas nėra nei naujas, nei novatoriškas. Galbūt banaliai formalistinis. Dar Heinrichas Wölfflinas, rašydamas savo imanentines meno istorijas, deklaravo, kad vidinius vaizdinės kūrybos pokyčius bei transformacijas lemia vidiniai prieštaravimai, tam tikras determinuotas dualizmas, kuriam būdinga kova tarp priešingų kuriančiųjų pradų. Meno istorikas ir filosofas, žinoma, pirmiausia omenyje turėjo dailės stilius bei jų opozicinę kaitą, tačiau juk ypač mūsų dienomis kiekvienas kažką darantis (o darymas ir yra pirmas žingsnis meno link; antrasis – to įsisąmoninimas) savyje koduoja visą žmonijos kūrybos istoriją. Kiekviename iš mūsų rungiasi barokas su renesansu, klasicizmas su gotika…

Tai ypač svarbu apibrėžiant Laisvydės Šalčiūtės kūrybą. Joje, žvilgsniu skrodžiant ne tokį jau ir siaurą šios menininkės ieškojimų horizontą bei panoramą, esama ir to, ir to. Tai yra: ir išjaustų, ir sugalvotų dalykų.

Kas yra išjausti dalykai mene? (Nebūtinai Laisvydės darbuose.) Tai, kas taip spaudžia sielą, emocijas, kad negali virti tiesiog viduje. Analogiškai kažkada yra dainavęs Juozas Erlickas (cituoju iš atminties: „… negaliu nedainuoti, daina turi gyventi, jeigu užkimšite man burną, prasiverš ji kitu galu…“). Esu turbūt labai paviršutiniškas ir primityvus žiūrovas bei meninės kūrybos vertintojas, gal daug ką suprantu tiesmukai ir iliustratyviai, tačiau būtent apie tuos užspaustus ir prasiveržiančius jausmus mąstau, matydamas L. Šalčiūtės darbus, kuomet susiduriu su ant grybo besišlapinančia moterimi ar kelnėse styrančio falo nenulaikančiais vyriokais (tegul jie atrodo ir ganėtinai moteriškai). Tokiame kontekste verta pasvarstyti apie meno kūrinio funkciją ir vietą žmonijos pasaulyje. Kas jis – deklaratyvus sienlaikraštis, komunikacijos priemonė ar (romantiškai-barokiškai bei froidiškai mąstant) – jausmų „nuleidimo“ įrankis. Perfrazuojant seną gerą jau išmirusių hipių ir kitokių bohemos atstovų šūkį: „Geriau mylėkimės, o ne kariaukime, geriau paišykime, o ne meilikaukime.“ Išjaustojo meno požiūriu, vizualioji kūryba yra tiesiog fizinė autoriaus sielos išraiška. Jo dvasios veidrodis, emocinis darbastalis.