RADIACIJOS LYGIS LIEKA NEPAKITĘS, 2013. Autorinė tapybos technika, kobalto pigmentas, grafitas, akrilas, HDF plokštė, 183 x 250. L. Brundzos nuotrauka
Erika Drungytė

Eimutis Markūnas | Vištos, kaliošai ir ežero vitražai

Vaikystė – dažniausiai įvairių sričių menininkų minimas inspiracijų, motyvų, raiškos priemonių klodas. Trauminiai išgyvenimai žmogų lydi ilgiausiai, tad nuolat atsispindi ir darbuose, nes kūryba – psichoterapinė priemonė, iškraunanti, atpalaiduojanti, išlaisvinanti, taigi – gydanti. Būna, kad gijimo procesas tęsiasi iki mirties. O štai šviesūs, pilni skirtingiausių patirčių, apdovanoti veikimo laisve ikimokykliniai ir paauglystės metai subrandina atkaklias, principingas asmenybes, nebijančias įgyvendinti net keisčiausius sumanymus. Tokie žmonės nesisuka lyg voverės užburtame savo nuoskaudų ar kančių rate, bet dinamiškai keičiasi atrasdami vis kitas formas, formatus ir medžiagas, kad patenkintų troškimą savimi užpildyti visą aprėpiamą erdvę. „Pradžioje atsirado judesys, ekspresija. Tai atėjo iš vaikystės. Iš ten atkeliavusios vizijos, prisiminimai transformavosi, atsinešdami kartu kažkokią paslaptį.“ Šie dailininko Eimučio Markūno žodžiai, išspausdinti neoekspresionistų grupei skirtame albume „Angis. 1990–2010“, ir tapo pagrindiniu atramos tašku renkantis pasakojimo apie menininką kryptį.

Vitražistas, tapytojas, instaliacijų, videomeno kūrėjas, performansų sumanytojas ir dalyvis Eimutis Markūnas Kauno publikai gerai pažįstamas – šiame mieste savąjį inkarą išmetė jau seniai, tad laikomas vietos autochtonu. Pati keisčiausia jo savybė yra ta, kad jis nesensta. Niekada kardinaliai nekeitęs išvaizdos Eimis (taip menininką vadina draugai) atpažįstamas lyg kokia pastovioji konstanta – džinsuotas, poilgiais vešliais, banguotais plaukais, nenusakomo amžiaus veido. Jis nuolat bendrauja su jaunimu (bet turbūt svarbiausia, kad jaunimas to nori) – paaugliukais A. Martinaičio dailės mokykloje ir studentais VDA Kauno fakultete, kur dėsto piešimą, jaunaisiais dailininkais paro­dose ar simpoziumuose, net savo namuose, kurių durys atidarytos ne tik vizualistams. Į „nesenimo“ apibrėžtį įeitų ir tai, kad kas kelerius metus Eimutis vis atnaujina savo „kalbą“ – klasikinį bažnyčios vitražą keičia abstrakčiai „tapytu“ ar net bespalviu faktūriniu, instaliacijas politinėmis temomis – milžiniškų formatų piešiniais paprastu pieštuku, kai figūra sukuriama ne iš plokščios, o tūrinės linijos, kurią sudaro tūkstančiai skirtingo dydžio kvadratėlių, ryškiaspalvę ekspresionistinę tapybą – monochrominiais grafitinių (paties sukurtų) dažų paveikslais, objektus gamtoje – natūraliai yrančiomis ir todėl kintančių formų, kvapus skleidžiančiomis instaliacijomis parodų salėse… Jis niekada nebijojo eksperimento, nors visada atrodo labai santūrus ir susikaupęs. Regis, jam nė menkiausių pastangų nekainavo iš savo specialybės (stiklas, vitražas) nusiirti į kitų žanrų vandenis, popierių išmainyti į drobę ant porėmių, o šią – į laisvai kabantį audinį, gofruotą skardą, plastiką, medį, stiklą, savo rankomis sukurtus potėpius – į kūnų atspaudus, statiškus objektus plokštumoje – į daugiafunkcinius tūrinius. Bet ar tikrai šios visus žavinčios transformacijos išsirutuliojo taip lengvai? Ir kurgi yra tas visų idėjų bei sumanymų šulinys?

Eimutis gimė 1959 metais Kaune. Čia gyveno iki pradėjo pats bėgioti, net paragavo darželio, kuriame skausmingos auklėtojų bausmės su patyčių elementais pažadino pirmuosius stiprius pasipriešinimo neteisybei impulsus, ryžtą nepasiduoti ir suvokimą, kad būtina apginti silpnesnįjį. „Kai pastatydavo į kampą ir mediniu skalbinių segtuku užspausdavo nosį, pradžioje labai skaudėdavo, bet nepasiduodavau, nugalėdavau skausmą ir pajausdavau, kaip suaugu su ta savo Pinokio nosim, kaip ji tampa mano kūno dalimi“, – prisimena Eimutis. Tačiau sudėtinga komunalinė-kolchozinė buitis (kai patogumais turėjo dalytis net kelios viena kitai svetimos šeimos) bei nepalankios sveikatai gyvenimo sąlygos įpareigojo tėvus apsispręsti dėl vaiko gerovės. Ir tada mama pasirinko patį išmintingiausią kelią – būsimą dailininką patikėjo savo mamai, gyvenusiai Zarasuose. Pas močiutę berniukas buvo labai laimingas. Kaip pats sako, ilgai nepasidavė kolektyvizmui, atsisakė lankyti darželį, laiką leido gamtoje lyg visiškas laukinukas: „Ten buvau tikras Mauglis – maudynės ir nardymas ežere, lakstymas visą dieną sode ar miestelyje, karstymasis po medžius buvo kasdienybė.“ O namų palėpėje piešdavo išliedamas visas savo emocijas. Pati laukiamiausia, daugiausia džiaugsmo suteikdavusi dovana jam būdavo pieštukai. Eidamas su seneliu iš pirties pro tuometinę Tarybų aikštę laukdavo momento – pasuks link spaudos kiosko ar ne. Jei senelis imdavo žingsniuot į tą pusę, dingdavo visa įtampa, nes žinojo – nupirks šešis kvepiančius spalvotus pieštukus ir paišybos sąsiuvinį.

Sodo užkariavimas pirmosiomis „instaliacijomis“ drauge su kitais vietos sojeriais, kai iš sutempto metalo laužo statė bemaž realaus dydžio lėktuvą („Pamatęs parodoje Anselmo Kieferio iš aliuminio sukonstruotą lėktuvą supratau, kad mes jau tada darėme meną“) ar „kino“ seansai buvo tikras stebuklų pasaulis. Jau iki pirmos klasės Eimutis Zarasuose išgarsėjo kaip dailininkas – jo piešiniais žavėjosi, apie juos diskutuodavo ir net jam pozuodavo močiutės draugės, po bažnyčios susirinkdavusios arbatėlės! Tai pakeldavo ūpą ir skatindavo darbuotis dar intensyviau. Piešiniuose netrūko religinės tematikos, todėl ne kartą pranašauta, kad berniukas gali tapti kunigu. Vėliau pasijuto esąs kartu ir daugiaserijinių filmų režisierius, operatorius, montuotojas ir įgarsintojas: iš kartono dėžės sumeistravęs ekraną, abiejose jo nugarinės dalies pusėse pastatydavo ritinėlius ir nuo vieno ant kito sukdavo pripieštą popierinę „kino juostą“, pasakodamas, koks veiksmas vyksta ir ką žiūrovai privalo pamatyti. Gal todėl, kai jau reikėjo paklusti griežto laiko ir drausmės režimui mokykloje, buvo be galo sunku. Pirmoji mokytoja hiperaktyvųjį vaiką vadino „ypatinga dovanėle“, sakėsi dėl jo susirgusi… Dabar menininkas tai įvardija prigimtiniu būdo, charakterio ekspresionizmu, vėliau tapusiu viena svarbesnių jo išraiškos priemonių tapyboje.